Į svečius pas draugus, Molėtai 10.02

vat toki rimtumai vyko ten. Iš tikrųjų yra laaabai daug nuotraukų ir taip sunku atrinkti. Norisi kuo daugiau parodyti, papasakot. Manau jums, mūsų draugams, kurie negalėjo važiuoti kartu, įdomu. :)

Pabandysiu labai trumpai papsakoti. Tikiuosi kiti, kurie važiavo papildys mane.

Taigi:

pirmose nuotraukose visi labai kuklūs, pasimetę. Nauja vieta, nauji veidai, nežinojimas kaip elgtis. Bet vienas, kitas žaidimas - ledlaužys tikrai padėjo.

22 - 33 nuotraukoje matome, kad vyksta kažkoks intensyvus veiksmas, nuotraukos pasiliejusios. Tyčia jas parinkau. Žaidėme tokį judrų žaidimą, kur reikėjo pasiskirstyt komandomos, ieškoti vokų, atlikinėti užduotis, todėl ten vyko tikras sujudimas, laiptais pirmyn ir atgal, pirmyn atgal. P.s. Alinai šis žaidimas sukėlė daug juoko, ji visą valandėlę prasijuokė. :))

Toliau, matome, kad vyko koki tai menai: spalvos, teptukai, dažai... Ogi mūsų Dovilė sugalvojo, kad galėtume giedodami piešti ir šitaip šlovinti Jį. Ir pasakysiu, tai buvo nuostabu! Keista, bet net giesmė skamba kitaip. Ir dar paišėmė bendrą medį, apie kurį, tikiuosi, čia papasakos Dovilė.

Paskutinės nuotraukos, kaip ir dažniausiai bendros (beveik bendros) ir apsikabinimai visoki.  :)

Mhmm, gal keistai atrodo, kad paskutinės dvi nuotraukos kai įeiname į patalpą, bet taip ir buvo. Jau galvojome važiuosime, bet ne, turėjome dar šiek tiek palaukt, tad grįžome ir išgėrėme arbatos. O ta šluota ir batai tai, kai tik atvažiavom molėtukai mums nuvalė nuo batų sniegą, ir prieš išvažiuot taip pat. Argi negražus ženklas?

Gaila, bet nėra svarbiausios nuotraukos, kai giedame bažnyčioje. Ten tokia vienybė buvo ir meilė... man net sunku nupasakoti koks gėris.

Ir galiausiai, džiaugiuosi šia kelione, žmonėmis, geranoriškumu. Tie, geri žmogučiai priminė kaip reikia džiaugtis, kad reikia neužsisedėti vietoje, kurti, ieškoti, dalintis tiesiog šypsotis.

:)))

Aš darbar šypsausi.