Technika ir tyrimai. Po visko.

Taigi, kol dar prisimenu ir tam kad nepamiršti, čia dabar papasakosiu apie bakalaurinio tyrimą. Dalim turbūt, nes backi nemenkas gavosi.   

Pradėsim va nuo biški istorijos. Didelėm magnetinėm juostom išėjus iš mados ir protingąjam žmogui išradus kasetes (cassette pranc. – maža dėžutė), visas muzikos įrašų klausymasis tarsi atgimė. Senosios juostos ir juostiniai magai, buvo dideli ir nepatogūs, užimdavo daug vietos, trukdavo daug laiko juostas pakeisti, tačiau dėl savo didelio sukimo greičio ir juostos pločio, įrašą atkurdavo puikiai. Nesigirdėdavo jokio triukšmo, iškraipymų, atsikurdavo visa dažnių juosta (t.y. patys auksčiausi dažniai nuo 16 kHz kurios žmogus girdi vangiai, atsikurdavo be problemų, o kad juos atkurti tiksliai juostoje, patikėkit manim, reikia daug pasistengt). Čia vartotoją pasiekusios kasetės buvo visiškai kitokios ir veikė visiškai kitaip. Kadangi jos buvo palyginti mažos, žmogai galėdavo pasiimt savo kasetinius walkman‘us ir klausytis einant į darbą, sportuojant ir t.t. tačiau kokybė, atkuriama kasečių, buvo palyginti tragiška. Mažas juostos plotis ir lėtas sukimosi greitis padarė savo.

Kaip bebūtų,taip yra, kokybė jauniesiems pankrokeriams buvo iki lemputės ir visas šitas kasečių klausymosi vajus neblogai atėjo į madą. Netgi buvo pavadintas „Kasečių kultūra“. Šitai galbūt daugiau dėl to, kad atsiradus kasečių grotuvams, atsirado ir kasečių įrašytuvai (angl. recorder). Kadangi jie buvo pakankamai pigūs (tai buvo pirmasis namudinio įrašo meikinimo variantas, kitas variantas vadinosi „Mokėk milijoną, važiuok į studiją“), chebrytė tik ką išmokę keturis akordus ir sudėję pirmuosius savo tekstus, piešdavo savo meną į kasetes, platindavo, dalindavosi su kitais. Taip atsirado įrašų, kurių niekada anksčiau nebuvo galima išgirsti. Taigi jauniesiems kasečių klausytojams ir atlikėjams nuo visos šitos kasečių kultūros taip paleido vidurius, kad dabar yra prisirinkę belekiek namudinių įrašų, ir buvę jaunieji muzikos klausytojai, dabar jau nešiojantys akinius ir švarkus darbe baisiai stresuoja, kraipo galvas ir nežino ką su tais įrašais daryti, kaip juos galima restauruoti, kaip kokybiškai pervesti į skaitmeninį formatą, kur įrašas laikui bėgant neprarastų savo kokybės(čia reiktų suprasti, kad kasetę galima išmest sudrožt, ji gali išsimagnetinti, o skaitmeninį įrašą mes įsirašome į kompaktą, pridarome daug kopijų, arba paliekame kietame diske, ir po 100 metų, net ir stipriai lyjant ar sningant lauke, įrašo kokybė nepasikeis), tuo labiau klausytis įrašų per savo mages, kompus, ipodus, meškafonus ir bala dar žino ką.
 

O dabar apie techninę bazę. Visa šita liaudis dažniausiai įrašinėdavo savo įrašus į pagrindinius keturis kasečių tipus. IEC type I, type II ir type IV. Trečio tipo nėra, ir neklauskit kodėl. Klauskit Čeko Norriso, jis kogero žino. Pirmas tipas buvo pats prasčiausias, bet pigiausias. Pirmo tipo juostelė buvo dengta geležies oksidu, ir tas oksidas labai pagadino reikalus, nes juosta įsimagnetindavo sunkiai, skleisdavo daug triukšmų. Įrašo buvo galima klausyti, tačiau su menku galvos skausmu. Gi antro tipo juostelė, pagaminta iš chromo dioksido, skleisdavo žymiai mažiau triukšmų, ir galėjo labiau įsimagnetinti, tuo įgalindama patį įrašą groti garsiau. Geriausiai, kaip žinia pasirodydavo ketvirto tipo juostelė, kuri buvo pagaminta iš grynos geležies, ir atkurdavo įrašą tokia kokybe, kuri prilygdavo seniems geriems juostiniams magams. Tačiau šis juostelės tipas buvo brangus, aišku jį grodavo tik brangesni magai, ir jis buvo labai pažeidžiamas, juostelė tiek droždavo magnetofono galvutę, tiek ją pažeidus mikliai surūdydavo, taip sakant trys keturi ir po įrašo būdavo.

.....

Taigi, šiandien tiek istorijos ir technikos, rytoj papasakosiu apie tyrimą ir restauravimą jei kam bus įdomu.