bralgis
Šūkiai... Šūkiai... skambūs ir sklandūs :)
O aš - miręs nuodėmei gyvenu Dievui.
Viską prarasti
Šiandien mąstau apie tai ką reiškia "viską prarasti". Pvz. - kai mane čia Romoj dukart apvogė, prisimenu, sakiau "viską išnešė", nors tai tebuvo fotoaparatai ir kompiuteris. Taip pat prisimenu, kai besimokydamas VGTU antram kurse gavau iš projektavimo septynis. Dešimtukininkui Akelaičiui tai buvo katastrofa pranokstanti Haitį bei Čilę kartu sudėjus...
Ką šitas "viskas" reiškia? hmz...
Prieinu iki to, kad liūdesys dėl praradimo bando apimti visą mano akiratį - užtemdyti horizontą. Gali būti, kad dalykas buvo visai nedidelis, tačiau brangus, todėl ir liūdesys didelis. Kaip koks dangų nuo krašto iki krašto niaukiantis debesis...
Anie, apkraustę mano kambarį, paliko man batus, pasą, gitarą ir t.t. Tačiau tai nebuvo "viskas". Tai tuo metu buvo kažkas nesvarbaus, nes vyko gedulas dėl "visko" :) Tą įžymųjį "septyneto" semestrą įvyko ir kitas dalykas - iš geometrijos gavau aštuonis, bet dėstytojas, pamatęs pažymius pasakė: "gerai mokinies, negadinsiu tau stipendijos" ir įraitė devynis. Tai nekompensavo to "visko", kas buvo prarasta su anuo septynetu...
O mintis tai paprasta - ar, jeigu iš manęs atimtų Bibliją - ne pačią knygą, bet Dievo Žodį apskritai - ar jausčiausi VISKĄ praradęs? Net jei man paliktų fotoaparatus, kompiuterį ir gerus pažymius?...
Žymės:
- bralgis tinklaraštis
- prisijunkite arba užsiregistruokite, kad galėtumėte rašyti komentarus
Komentarai
Kaip gerai. labai labai gerai, kad čia pasidalinai šiomis mintimis. Labai. Atrodo gi žinoma, bet reikia, kad vis tai primintų. Kaip kokiam vaikui, kartotų kartotų... :)
o paskutinė pastraipa, niekad apie tai nepagalvojau. Atrodo savaime suprantamas dalykas, kad Jis, tas Žodis yra. Ir kitaip būti negali.
mąstom mąstom dabar. :)
ačiū
Dėkui už dalinimąsi, dėkui..
kas yra viskas suprantame po kiek laiko :) kas yra nieko suprantam iš karto :)
o mano papūgėlė mirė vakar... ir man labai trūksta jos :(
baisu net pagalvot, kas bus, kai mano šuo mirs...
o kai tėvai...
per laidotuves kunigas turi daug laiko visokiems pagalvojimams...
Tai va ir aš prisigalvodavau visokių galvonių... Pvz. tai, kad ašaros per laidotuves rodo tų žmonių meilę. Meilė tampa regima. Ir čia neverta sakyti: "per vėlai" arba moralizuoti "tai kur jūsų ašaros buvo, kol gyvas buvo?" - ta meilė tokia akivaizdi, lengvai apčiuopiama.
Belieka už ją dėkoti...
Ir jei tie žmonės sugebėtų šiek tiek pasitraukti nuo apėmusio liūdesio, pirmas užplūdęs jausmas, ko gero, būtų dėkingumas už kiekvieną su tuo žmogumi praleistą dieną, suvokus jog tai buvo didžiulė dovana. Net ir tos dienos kurios buvo pačios sunkiausios. Buvo padovanotos.
Ir vėl - dėkingumas.
Vis grįžtu prie minties, kaip žiūri olimpiados transliacijas to žuvusio Gruzijos rogutininko artimieji. Tada net ir mano žvilgsnis keičiasi. Pradedu suprasti, kad "šventė" - tai žymiai daugiau nei "linksmybė". Ir ne veltui tai kyla iš žodžio "šventas"...
Kaip ir Dievas - kupinas gerumo, tačiau šiurpą keliantis.
Jo artimieji turbūt nebežiūrėjo transliacijų... Nelabai supratau tą pamąstymą apie tai, kaip tavo žvilgsnis keičiasi, kad "šventė" - daugiau nei "linksmybė"...
tiesiog - dėl tos mirties olimpiada (bent jau man) pasidarė nebe "žiūralas" (na, tai kas telpa televizoriuje, ką gali išjungti kai atsibosta, kas tėra vien kažkoks pasismaginimas akims), nebe kažkoks "produktas", o stulbinančiai realus įvykis.
Ir tai - pasaulinė sporto šventė.
Ir tai, kad joje telpa sportininko mirtis - anaiptol jos nenuskurdina. Netgi atvirkščiai. Tik ji tampa kažkokia per daug tikra, netgi baugi. Ir vis tiek - šventė.
M..
graži tavo mintis.