toliau - apie pažadus :)

Pranciškus liepė užsirašyt, kad nepamirščiau :) taigi - pats sau primenu, kad pasižadėjau neaukoti "penkiolikos minučių Mišių", skirti dėmesio ir laiko tylai prieš ir po Mišių, neskubėti, leisti sau susikaupti.

Kodėl? Todėl, kad šiemet pamačiau tokių "Mišių" rezultatus. Ne patys smagiausi jie... taigi - pasižadu.

mhm.

papildau -

šiandien (09.09.21) susiskaičiavau Mišiose progas - kur ir kada galiu rasti progą tylai.

gražu :) radau aštuonias - kaip palaiminimus -

• prieš Mišias - kad "susirinkčiau" dieną kurią pragyvenau ar ruošiuos pragyventi; intencijas kuriomis pats noriu, arba manęs prašė kiti melstis; kad prisiminčiau ką ruošiuos daryt :)
• prieš atgailos maldelę "prisipažįstu..." - perbėgti laiką nuo praeitų Mišių - kur galėjau daigiau, kur nesiklausiau meilės, kur įskaudinau. Tada ir tas "prisipažįstu..." būna toks netuščias, su svoriu.
• po Evangelijos, arba po pamokslo. Leisti Žodžiui būti kuriančiu Žodžiu. Leisti jam kurti manyje Dievo karalystę. Jei po Komunijos žinau, kad Jėzus manyje, tai po Evangelijos - lygiai taip pat. Juk išgirdau Žodį, Jis įėjo į mane! Reiškia - tiek pat dėmesio, kaip ir Jėzui kurį priėmiau Komunijoje.
• Visuotinėje maldoje, kai galiu širdy išsakyti savo maldavimus. Ne "atstovėti" tą laiką, bet jį išnaudoti - tik ką girdėtos Evangelijos šviesoje melstis. Tarti savyje žodžiu pagal tai kam Evangelija mane kviečia.
• prieš Duonos ir Vyno perkeitimą. Dėl to, kad tai nesuvokiamas slėpinys, - svarbiausia, kas gali įvykti mano dienoje ir gyvenime.
• prieš maldą "Tėve mūsų" - kad prisiminčiau kokia ji brangi, kad suvokčiau, jog nesugebėsiu jos melstis taip giliai, kaip Jėzus meldėsi, ir dėl to dar labiau už ją dėkočiau, kaip už brangią ir nepelnytą dovaną.
• po Komunijos - dėl to, kad netrukdyčiau Jėzui, kad visas dėmesys būtų skirtas Jam, kad nepasimesčiau ir sąmoningai priimčiau slėpinį kuris manyje dabar vyksta - esu Dievo Šventovė.
• Po Mišių, nes pats žodis "Mišios" yra kilęs iš lotyniškojo "misseo" - siųsti. Kad neiššvaistyčiau to, kas man suteikta, kad neatskirčiau to kas įvyko, nuo to į ką pasinersiu kai išeisiu pro bažnyčios duris. Būti pasiuntiniu, kuris apmąstė savo kelionę dar prieš išeidamas, kuris prisiminė visus Šeimininko žodžius, kad nepamirštų jų, kai juos reikės perduoti. Ir tada jau eiti.