Receptas vadovų augi(ni)mui :)

Vakar beeidamas gatve sugalvojau, mano manymu, baisiai reikšmingą mintį. Aišku, mano beveik visos mintys yra baisiai reikšmingos ir vertos spausdinimo bei leidimo atskira knyga storais viršeliais; bet bėda, kad nėra sekretorės, kuri šiuos perlus įamžintų rašytiniu pavidalu. O aš pats esu baisiai kuklus ir šiaip tinginys. Todėl ir žūva net negimęs toks reikšmingas mūsų tautai intelektinis palikimas...

Prologo pabaiga.

Įvadas [du sakiniai].

Beveik visą laiką grįžinėdamas iš universiteto arba galvoju, arba šiaip kokią mintį audžiu. Tai dažnai priveda prie visokių minčių ir idėjų kniostelėjimų.

Dėstymas.

Minties gimimo pradžia buvo tokis probleminis  klausimas: kaip gi bendruomenėje, kuriai vadovavo autoritarinis (su monarchistinėmis priemaišomis) bei rupūžiškai gabus lyderis, gali užaugti stiprūs bei savarankiški vadovai? Juk atrodytų - ką besiimsi daryt, viskas bus tik arba mėgdžiojimas, arba nelabai vykę pakartojimai.

Žmonėms kurie seka lyderiu toks žmogus - vienas džiaugsmas. Su juo saugu, su juo smagu. Bėda tik ta, kad nepraustaburnis... Tačiau vadovams, kuriems tenka po jo perimti bendruomenės vedimą, būna tikras ir įvairialypis vargas.

Taip ir man buvo nutikę gyvenime bent kelis kartus - turėjau autoritarinių lyderių. Ir štai dėl šio prisiminimo ėmiau regzti gilią mintį - kaip gi aš, netgi po tų autoritarinių vadovų sparnu sugebėjau tapti (ne ką mažiau autoritariniu) vadovu?

Ir supratau - mane išlaisvino tų vadovų kritika :)

Aišku - ne į akis (baisu kritikuoti monarchą va taip - atvirai), bet kažkuriuo metu pradėjau matyti, kad tie mano autoritetai turi tam tikras sritis, kuriose jie yra silpnučiai. Dabar - jau gerokai laiko praėjus, matau, kad manyje kažkaip intuityviai įvyko tokia slinktis - pamatęs vadovo silpnumą kažkurioje srityje aš būtent toje srityje imdavau stengtis. Pvz. matydamas empatijos trūkumą, stengdavausi būtent empatiją savyje ugdyti.

Kas įvyko? Įvyko labai paprastas dalykas - aš pamačiau, kad kažką galiu nuveikti :) Ir kad tai yra reikalinga. O kas svarbiausia - tai buvo "mano". Sunku tai apibūdinti, bet jaučiu, kad tai kažkaip siejasi su kūrybiškumu. Tarsi atrasti "savo" stilių, ar tai savo nišą, ar tai savo pašaukimą.

Dėstymo pabaiga.

Moralas [trys sakiniai]

Sugebėti pažvelgti į savo pirmtaką kritiškai - būtina ir neišvengiama vadovo pareiga. Buvusio vadovo silpnybės - dabartinio vadovo darbo ir saviraiškos erdvė. Čia - jokios konkurencijos, vien tik poreikis ir erdvė atrasti savo vadovavimo būdą :)

Epilogas [beveik niekuo nesusijęs su tekstu].

Keistas tai žodis. Verčiant pažodžiui iš graikų kalbos jis reikštų "žodis virš" arba "žodis ant". Akivaizdu, kad taip norima pasakyti, jog čia dėstoma kažkas, kas apvainikuoja visa tai kas buvo pasakyta iki tol.

Vis tik ironiška, kad šis "žodis virš" yra teksto apačioje. Tokių paradoksų pilna ne tik Evangelija, bet ir visas gyvenimas. Paskutinysis, pasikeitus eismo krypčiai tampa pirmuoju, silpnybė tampa durimis dorybei, tai kas vyko anksčiau, suvokiama jau praėjus gerokai laiko, ir... Dievo Karalystė artinasi :)

Rytoj penktadienis.