bralgis
Šūkiai... Šūkiai... skambūs ir sklandūs :)
O aš - miręs nuodėmei gyvenu Dievui.
Rabiniškieji vikruntasai - tęsiame :)
Kartais rabinų užsispyrimas skaityti Raštą atidžiai ir neužsimerkti netgi ties mažais neaiškumais - tiesiog stulbinantis :) Šiandien radau tokį komentarą - kai Išėjimo knygoje (20 skyrius) Dievas duoda Tautai savo įsakymus - rabinai klausia:
koks pirmasis Dievo Įsakymas?
Pirmasis Dievo įsakymas nėra "neturėsi kitų dievų" (Iš 20,2) bet "Aš esu Viešpats, Tavo Dievas" (20,1). Tai - liepimas, o ne Dievo prisistatymas :)
Jie eina toliau sakydami - kodėl Dievas (juk jis kalba su visa tauta!) sako ne "Aš esu jūsų Viešpats", bet "Aš esu tavo Viešpats?" Rabinai sako: šis Dievo pasakymas - tai didelis pagyrimas Izraeliui. Nes Viešpats matė, kad visa tauta buvo kaip vienas, tarsi visi būtų vienos širdies ir vienos minties (čia verta prisiminti Pauliaus mokymą, kad mes visi drauge, nors būdami skirtingi, slėpiningai esame vienas Kristaus Kūnas). Ir matydamas šią tautos vienybę jis kreipiasi į ją kaip į Asmenį - Tu.
O po to dar radau įdomybę (irgi susijusią su pirmuoju Dievo įsakymu) -
Rabinai klausia: kodėl Dešimt Žodžių (t.y. Dešimt Įsakymų) yra ne Biblijos pradžioje? Kodėl ne jais prasideda Šventasis Raštas? Juk šitie Žodžiai - tai viso ko esmė, žmogaus bendrystės su Dievu pamatas? Kodėl Dievas, sukūręs žmogų, nepadavė jam šių Žodžių surašytų į ritinį sakydamas: "pagal juos gyvensi"?
Šiek tiek į šoną - Šventraštis prasideda žodžiu "berešit" [pradžioje]. Šis žodis prasideda "bet" - antrąja hebrajų alefbeto raide. Kodėl ne pirmąja - "alef"? Istorija yra tokia, kad kai alef raidei buvo pasakyta, kad vietoj jos Biblija prasidės antrąja - bet raide, alef visai nenusiminė, nes žinojo, kad Dekalogas (Dešimt Dievo Įsakymų) prasidės būtent ja - žodis "Aš" (pirmajame Įsakyme: "Aš esu Viešpats tavo Dievas") hebraiškai yra "anokhi", jis prasideda alef raide.
Na, bet grįžtam prie klausimo, kodėl gi Dekalogas yra ne Biblijos pradžioje? Rabinai pradeda pasakoti dar vieną istoriją :) Sako:
Įsivaizduok žmogų, kuris ateina į miestelį, atsistoja aikštėje ir pakėlęs balsą sušunka: "Aš būsiu jūsų valdovas!" Ką žmonės jam pasakytų? Jie pasakytų jam: "Jei nori būti mūsų valdovas, pasakyk ką gero esi mums padaręs, kad žinotumėm ar esi geras".
Rabinai sako - taip ir Dievas - pirmiau parodo koks Jis yra, kiek Jis padarė žmogui gero (juk Sukūrimas, Abraomas, Išėjimas - visa tai įvyko dar prieš Sinajaus Sandorą, kai Dievas davė tautai savo Įsakymus). Ir tik po to Jis sako: "Aš esu Viešpats, tavo Dievas". Taip Jis parodo, kad nenori būti tironas, nenori žmogaus pavergti ar "užgrobti".
Iš tikro - kartais (bent jau man) nutinka taip, kad Dievas virsta kažkokia abstrakčia sąvoka. Taip greičiau galvojasi. Tačiau juk nieko kito, išskyrus Jo darbus - neturiu. Iš Jo veiklos pėdsakų mano gyvenime dėliojasi Jo atvaizdas. Tai reikštų, kad ir Dievo prisiminti neįmanoma kitaip, kaip tik prisimenant Jo darbus.
Koks gyvas Dievas...
- bralgis tinklaraštis
- prisijunkite arba užsiregistruokite, kad galėtumėte rašyti komentarus
Komentarai
Išminties lobynas tie rabiniškieji vikruntasai... Imi ir susimąstai, kaip reiktų skaityt Šventąjį Raštą. Dėkui labai labai.
Man toks jausmas skaitant tą paragrafėlį apie Dievo nenorą būti tironu kažkaip susiformavo... Labai labai gražiai susilieja mintis, kad Dievas Rašte pirma ištaria antrąją raidę, sąmoningai rodydamas pirma darbus (ir darbais - savo meilę), ir pirmąją raidę tik vėliau, sakydamas "Aš esu Viešpats, tavo Dievas". Jis, kaip tu sakai, nenori žmogaus pavergti, nepretenduoja į kažkokį "titulą". Su kokiu švelnumu pasakoma tai, kas įrašyta žmogaus širdyje... Jis gerai pažinodamas žmogų imasi darbų, suprasdamas, kad po šių darbų žmogus sugebės priimti, kad tie pirmieji žodžiai jau yra įvykę, kad jie iš esmės yra pirmiau darbų, kad jie yra pradžia, pirmoji raidė, dėl kurios sekė antroji. Kita vertus, koks tai nuostabus pavyzdys - jei nori pasakyt žmogui, kad jį myli, pirma elkis pagal savo mintį, o jei po to išreikši tai žodžiu - sakyk tai nepretenduodamas į nieką.
Keistokai čia išdėsčiau ir gal ne itin tiksliai, bet norėjau pasidalint, nes begalinis švelnumas ima skaitant šį tekstuką. Dievas myli...
O kaip tuomet su Viešpaties malda, juk pradžioje Jėzus sako Tėve MŪSŲ... Tu , jūs.. man truputuką neaišku.
čia jau NT juk :)
ar esi pastebėjusi, kad Jis labai aiškiai skiria: "mano Tėvas" ir "jūsų Tėvas"? Nežinia kodėl, bet viena teorija man visai patinka - chebra sako, kad būtent taip galime matyti, kad Jėzaus santykis su Tėvu yra kitoks nei mūsų. Jėzaus vienybė su Tėvu yra ne tokia pat kaip mūsų.
Todėl kai Jis sako ne "mano Tėve", ir ne "jūsų Tėve", bet "mūsų Tėve" - tai kažkaip giliai kalba apie tai, jog Tėvo akivaizdoje mes stovime greta Jėzaus. Kaip ir kodėl? hmz... sunku paaiškint. Ko gero dėl Jėzaus žmogystės.
Šventraštis nėra mechaninė sistema :) Kai kuriuos dalykus atradus vienoj vietoj - jie tinka visam Šventraščiui. Kiti - labiau specifiniai. Tinka tai knygai, ar iš viso - tik tam skyriui. Kaip atskirti kur yra kas? hmz... greito recepto nėra. Tenka skaityt protingas knygeles ir po truputėlį rankiotis...