Panagės - kadangi buvai ištikimas mažuose dalykuose...

Visokie maži reikalai turi stulbinančiai daug jėgos pastumti bei pakeisti didelius dalykus.

Pvz. - vakarienė arba pietūs gali stipriai pareguliuoti kada prasidės ir kada pasibaigs šv. Mišios. Kokie nors makaronai labai aiškiai apibrėš kiek laiko galėsime likti dėkojime po Komunijos.

Pvz. - elementarus noras pažaisti krepšinį gali aiškiai apspręsti - būsiu šiandien bendruomenės susirinkime ar nebūsiu. Su visais iš to išplaukiančiais reikalais, tokiais kaip šlovinimas, pasidalinimas ir t.t.

-x-x-x-

Iš ko tą matau?

Iš to, kad žymiai lengviau taikstomės su kompromisais didesniuose bei svarbesniuose dalykuose (pvz. tokiuose kaip amžinasis gyvenimas, Dievo Karalystės įsigalėjimas, nesitaikstymas su nuodėme ir t.t.), negu mažmožiuose (tokiuose kaip - kada ir kiek pavalgyti, bijoti bausmės užuot bijojus nuodėmės, nenorėti atsisakyti savo planų bei patogumų dėl akivaizdžiai geresnių ir Dievo Karalystei naudingesnių dalykų ir t.t. ir pan.)

Dar matau tai ir iš to, kad neretai pagunda nuodėmei mus ištinka prieš kažkokius svarbius įvykius. Ir tos pagundos (dažniausiai) būna juokingos lengvuose dalykuose, tokiuose dėl kurių nė jaudintis neverta. Ir vis tik... Man tai atrodo labai įtartina. Verčiau jau bjaurus lopas, negu graži skylė. Ypač dvasiniuose dalykuose.

Ir dar tai matau santykiuose. Neretai nutinka taip, jog smulkmenos atveda iki nenoro kalbėtis. Kažkokie tyloje "suregistruoti" ir savaip išsiaiškinti smulkūs dalykėliai sudėliojami į (dažnai neatitinkančias tikrovės) mozaikas, kurios ilgam atskiria žmones nesantarvėmis.

Ir dar daug kur tai matau.

-x-x-x-

Tarsi visą vakarą žiūrinėtume savo panages, nė kiek nekreipdami dėmesio į nuostabų saulėlydį, šalia esančius bičiulius ir savo pašaukimą. Turbūt panagės irgi svarbu.

Turbūt.