Jeruzalė - startuoja kasdienybė :)

Kartais labai aiškiai matosi, kad mama - baisiai geras dalykas :) mhm. Pavyzdžiui - ragina rašyti, arba šiaip nepražūti - smagu :)

Po truputėlį nusistovi ritmas jau. Darbo kol kas nedaug, tai tinginiavimas kol kas užėmęs daug teritorijos dienoje :) Rašom darbelį apie samariečius (jie kartais pasirodo Evangelijose) - bais įdomu, kai pradedi gilintis. Kaip ir visur - pradėk gilintis, ir pasidarys įdomu beveik iš karto :)))

Tai čia šiaip, o įdomybių tai kol kas nepavyksta susistemint... Bandau fotografuot, bet dar ne tas, dar netikra visa tai :) Kada nors kai jau sugebėsiu "pagaut kampą" tada rodysiu :)

Ėjau derėtis į turgų skrybėlės :) iki turgaus septynios minutės, iš turgaus septynios minutės. Žinojau pas kurį žmogų pirksiu, tai turguj irgi netrukau susirast. Visa operacija užėmė valandą laiko :))) Pirkimas čia - beveik kaip liturgija :) Labai svarbu laikytis taisyklių, nes kitaip būsi apgautas, arba įžeisi pardavėją.

Taigi - jokiu būdu negalima sakyti, kad mano to daikto mirtinai reikia. Na, tiesiog turi "užkliūti nuobodžiaujanti akis", maždaug - o, kokios įdomios formos skrybėlė, kažin kaip ji atrodo paimta iš krūvos kitų skrybėlių? :) Sustoji. Pardavėjas iš karto sveikinasi beveik tiksliai pataikydamas regiono kalbą (lenkiškai-rusiškai). Paslaugus, bet tyli :))) Čia svarbu neskubėt, nes jei iš karto paklausi kainos, jis žinos, kad tau to reikia, ir užsišauks labai daug :) Vartyt skrybėlę, klausytis kaip jis ją giria, pasimatuoti, pasakyti, kad nelabai patogi, kad medžiaga silpnoka, arba kad per ją nepraeina oras; išklausyti kaip jis aiškina, kad ji specialiai sukurta toms aplinkybėms kurioms aš ruošiuos ją pirkti, nors niekas tų aplinkybių kol kas nesakė :) Tada sakyti, kad tai vis tik nėra tikrai tai, ko aš ieškočiau. na ir "tarp kitko" vis tiek prieš atsisveikinant paklausti "hau mač" :)))

Prasideda naujas kėlinys :) Jis sako kokią nors kosminę kainą (mano atveju buvo 200 šekelių ~120-150Lt) ir iš karto: "nu, bet kaip tau - 150". Čia - esminis momentas :)) Negalima pradėti derėtis, nes vis tiek nenumuši kainos daugiau negu per pusę. O jei pradėsi derėtis - jau nebegalėsi nepirkti daikto :)) Todėl reikia išpūsti akis, išsigąsti ir sakyti "oi oi kokie pinigai...", mandagiai padėti skrybėlę (ne per greitai, kad jis spėtų tave sugriebti už rankovės) ir "jau eiti" :))) Tikslas - kad jis pasakytų mažesnę startinę kainą :) Jokiu būdu neklausyti paraginimų: "nu tai tu sakyk savo kainą", nes tai reikštų jo pradinės kainos fiksavimą ir derybų pradžią :) Išsisukinėti, kol jis pasakys: "nu gerai, 130". Vis dar per daug... realiai reikia laukti maždaug 100'uko. Tas užtrunka :))) Bet - neišvengiamai nutinka :))) tada jau galima pradėti derybas. Sakyti: "duodu 10". Jis sakys - 90, aš - 20 jis - 80, aš čia galiu pabandyt prasukt bajerį - sakyt 15 :))) Jis sakys 75, bet galima pradėt aiškint, kad aš svečias, aš pirkėjas, aš vargšas ir t.t. - prispaust iki 70 :) Bet tik vieną kartą! Kartoti būtų nesąžininga. Viskas po ilgų ginčų baigiasi 50 šekelių srityje, nors tai niekaip nepasiduoda jokiems matematikos dėsniams :)))  Tai reiškia maždaug 30-35 lietuviškus rublius. Pusėtinai :)

Ta skrybėlė verta ne daugiau 10 šekelių, aišku :) Bet tai kur tu ją tokią gausi? :))) Vat tokie tad nacionaliniai pirkimo ypatumai :) Kainų nėra NIEKUR. Net "normaliose" parduotuvėse (kol kas nemačiau kaip ten supermarketuose). Visur jie nori šnekėtis :) Net delsia pinigus imt. Paprašai daikto, jis paduoda daiktą, o po to stovi su pinigais kaip durnelis, nes tuo metu esi kažkur "išnykęs" - jie tavęs nemato :) Čia tokios buvo pamokos pradžioj :)))

Aga.. ir dar - malūnsparnis jau trečia diena iš eilės virš miesto skraido. Na ir kas, būta čia ko - malūnsparnis. Pasirodo, malūnsparnis čia skraido tik tada, kai yra sprogdinimo ar kitokio išpuolio pavojus :))) Dabar gi Padangčių (Palapinių) Šventė čia. Liaudies mieste - kaip šprotų dėžutėje. Mūsų profesorius juokiasi: "visais laikais Velykos ir Padangčių Šventė buvo revoliucijų ir sukilimų pradžios vieta". Nereikia kažko daug - užtektų, kad kas nors prie raudų sienos riktelėtų "bomba!" ir jei visa ta minia pasileistų bėgt tai... oi oi :))

Mhm, taigi, malūnsparnis skraido vis dar.

Užvakar ir užužvakar senamiestyje šaudė. Normaliai - visą vakarą pyškinosi. Kultūringi žmonės - palaukia, kol turistų mieste nebus :)

A, ir va dar vieną bruožą prisiminiau, kurį pastebėjau, kas LABAI skiriasi nuo Romos. Romoj miesto centre nėra romėnų. Ten vien turistai ir juos aptarnaujantis "personalas". O vat Jeruzalės senamiestis - tikrai "gyvenamas" :)) Gal tik pačios pagrindinės gatvės pirmam aukšte atiduotos prekybai, bet visur aplinkui - pilna kasdienio gyvenimo - vaikų, senučių, namų apyvokos rakandų ir t.t. :) Gražu, labai jaukumo ir saugumo teikia.

Anądien einu, girdžiu kažką tokio pažįstamo, bet dar tikslia nesuvokiu ką... pasuku į tą pusę, pora kvartalų ir randu korėjiečių (lygtai) grupę - nuo visiškų pyplių iki 60-70 metų moteriškių - susėdę ant laiptų, vienas su klasikine(!) gitrara nailoninėmis stygomis, visi ploja ir:

"...waves of mercy, waves of grace,
every way I go, I see Your face..."

ir po to (čia jau įsijungia ir jaunesnieji pardavėjai arabai):

"La, la, la la la la
La, la, la la la la
La, la, la la la la
La, la, la la la la"

Tada korėjiečiai pradeda giedoti vertimą savo kalba, visi draugiškai ploja, ir tada :))) Vos iš koto neišgriuvau :))) Jir pradeda korėjietiškai giedoti "Tas kuris tiki" :D :D Aišku, nežinia ar ten "tas" ir ar ten "kuris tiki", bet melodija ta pati :))) Priegiesmyje skiriasi gerokai tik... mhm :) tai va taip mane korėjiečiai pradžiugino :) Sėdi sau ir meldžiasi. piligrimai, nu :)

ok, einu dirbt. pabaigai - kas norėsit irgi "panananuot" kartu :)