Egiptas = toli ir ilgai :)

Taigi - pasimakalavom po Egiptą

Maršrutas - dzin, Sinajų praleidžiam, kada nors parašysim normaliau, o ne "ataskaitinę" temą :))) Tiesiog - trupinių iš kelionės, kad vėl nezyztumėt, jog nieko nepasakoju kaip gyvenu :P

Yep, atstumai - tiesiog nuostabūs. Nežinau kilometrais, bet valandos kažkaip palaipsniui susiklijavo į paras, o kai tam kinietiškam būsike nėra kaip ištiesti kojas - valandos (= paros) darosi tiesiogiai proporcingos (ne)maloniam mauduliui visose kūno sekcijose, kurios dalyvauja sėdėjimo procese :))) Išvada nr.1 - važiavimo procesas užkniso. Miegot neišeina, nes sėdynės atlošas per žemas. Išsitiest neišeina, nes nėra erdvės kojoms. Kuo nors užsiimt neišeina nes nėra kuo užsiimt :))) Išvada nr.2 (beje, kelionės metu patvirtinta ne vieną kartą) - ūgis yra Dievo dovana. Su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis (žr. dovanos, kaip dalyvavimo Kristaus Kryžiuje, teologiją). Išvada nr.3 (kas jau ne kartą patvirtinta moksliniais ir visokiais kitokiais tyrimais) - degalinių maistas kietina vidurius :)))

Prologas (t.y. kontekstas) maždaug aiškus.

Kad būtų lengviau orientuotis - per keturias paras - iš Jeruzalės siekėm iki Sinajaus, po to į Kairą ir atgal į Jeruzalę. Daugiau negu pusė šio laiko - kinietiškoje trylikos vietų kankinimų kėdėje kuri vadinosi "Toyota".

Aha... dykuma. Net ir lekiant 130 kilometrų greičiu į visas puses bvesivartančiame būsike, ji kažkokia... didelė :) Šimtai kilometrų asfaltuoto kelio. Ir nėra mašinų. Dykuma - tai ne smėlis, bet akmenys. Kai kur lygiau, kai kur kalnuotai, bet visur tuščiai, atvirai, įtraukiančiai. Labai migdo :)

Ir... ten gyvena žmonės :))) Ką valgo? Kur ir kuo šeria savo kupranugarius? Kaip susiranda vandens? Kažkokia klaustukų virtinė, nes pačiam tai geriau nepradėt galvot kas atsitiktų, jei sprogtų padanga... nuvažiavom keturis šimtus kilometrų ir matėm du kaimelius (maždaug 15 žmonių ir tiek pat kupranugarių juose). Nė vienos mašinos per visą tą laiką. Beduinai - jėga, stiprūs žmonės :) Labai prisiminiau laiką, kai dar beveik tarybiniais laikais kažkaip stebuklingai nusipirkom mašiną - tai taškėmės po visą Lietuvą ir stebėjomė: "visur gyvena žmonės!" Tai va čia vėl stebėjausi...

A - dar geras - Egipto ir Izraelio siena :))) Miestas Eilat - kokia ten ta jūra ar įlanka - ne Raudonoji, bet kur iš kitos Arabijos pusiasalio pusės? Nu tai va - tas miestas (o kartu ir siena) yra tos įlankos pabaigoje.

Viskas vyksta pamažu ir brangiai :))) Penktadienis, todėl konsulatas nedirba. Vizos kaina kažkaip stebuklingai strykteli nuo penkiolikos iki penkiasdešimties amerikietiškų pinigų :) Įvertinant, kad visą šį reikalą tvarko viso labo vienas suktai nuoširdaus veido Ostapas Benderis, kurio darbas tėra įklijuoti popierėli ir pasakyti: "atsivertęs pasą ties viza eik prie ano langelio" - bizniukas visai neprastas gaunasi :))) Nors... ko gero vis tiek liūto dalis iš viso šito reikalo suteka į pasieniečių kišenes, kurie leidžia tam "darbuotojui" ten smagintis su turistais :))

Grįždami atgal Izraelio pusėje patikrinome sienos saugumą - ten paskelbė (lyg bandomąjį?) pavojų. Ką gi - ganėtinai tiksliai - pamatuotais ir gerai apsvarstytais išmoktais maršrutais chebra juda. Smagu žiūrėt :) Mus kaip avių bandą pavarinėjo pirmyn-atgal, po to grąžino atgal už barjero ir pradėjo smagintis - pusę valandos aiškinosi, ar tikrai egzistuoja tokia valstybė kaip Beninas, kam fotoaparatui reikalingi daugiau negu vienas objektyvai ir t.t. ir pan.

Kairas? - didelė ir biedna, didelės ir biednos šalies sostinė. Kiek ten tų gyventojų? Neaišku. O jau šaršalas :))) Pabandykit įsivaizduoti kokio garsumo bendras miesto "fonas", jeigu greitukės sirena greičiau jau "susiderina" su juo, negu jį "prarėkia". Viskas sąlyginai pigu. Vienas amerikietiškas pinigas = penki su puse egiptietiško pinigo. Tikrai sočiai ir daugmaž skaniai bei švariai pavalgyt galima už 8-12 amerikietiškų piniginių vienetų. Įvairaus plauko lauktuvių kaina (mokant derėtis) svyruoja nuo 1 iki 3 žaliukų. Bet apie derėjimąsi vėliau. kita vertus kainos labai skirtingos - pvz. normali knyga kainuoja 40-50 dolerių. Tas yr daug...

Joa... ir pabaigai šiaip - atradau du dalykus kurie man tikrai patinka :)))

a) man patinka pirktis marškinėlius (lietuviškai - maikes) kurie man primintų aplankytą vietą, šalį. Galima rasti baisiai smagių, net ironiškų... Aną dieną invaldžiau vieną puikų egzempliorių - užrašas tuo reklaminiu Nokia šriftu: VODKA connecting people :)))

b) man patinka derėtis :))) Vienintelis nesmagus reikalas, kad nusderėjus tenka tą ar aną daiktą insigyt :))) Bet vis tiek - malonumas neišpasakytas :) Prie Izraelio sienos su taksistu nusimušiau kainą iki tiek, kad buvo pigiau važiuot su juo, negu autobusu. Bet kadangi jis nenuleido tiek kiek prašiau - išrietęs sprandą kaip šachmatų arklys įlipau į autobusą ir sumokėjau maždaug dviem litais brangiau :))) Žodžiu - neišpasakytas malonumas :)))

Beje - Kaire pėsčiųjų šviesoforai - su judančiais paveiksliukais. Ta prasme - kai užsidega žalia spalva, žmogeliukas šviesofore žingsniuoja :))) Taipogi buvom tenai Mišiose - Kaire yra jėzuitų bendruomenė. Keistai. Pasijutau tarsi būčiau Prancūzijoj kokioj... Ne todėl, kad viskas prancūziškai, bet šiaip - bažnyčios architektūra, giesmės, rūbai ir t.t. Kažkaip pritrūko konteksto man tenai...