Ataskaita: Jeruzalė-Roma

Nium... jau tikrai iš visų kampų pradėjo spausti klausimai kaip gyvenu :) Fain, kai kažkas rūpinasi. Aišku, tai reiškia kad tenka rūpintis tais kurie manimi rūpinasi, ir todėl neišeina būti tinginiu. Che che - man juk šis bruožas nebūdingas :)))

Iš Jeruzalė parsiradau vasario 11 dieną. Turėjau parsibaladot 10-ą, bet Frankfurte jau sėdint prie laipinimo vartų jie pasiūlė viešbutį, maistą, vietą prie lango ir dar 250 europietiškų rublių priedo, jei sutiksiu nakvoti ir skristi kitą rytą - kažkaip ten jiems nesuėjo galai ir jie priregistravo per daug žmonių skrydžiui.

Ką gi - po pusės paros besitampant po aerouostus, išsi- ir susi- kraustant tašes kas dešimt minučių, buvo baisiai smagu išsitiesti vonioj, o po to miegoti dvigulėj minkštoj lovoj :) Aga... ir dar - pamačiau tikrą sniegą :)))

O po to kažkaip netikėtai pasidarė sunku Romoj. Kaip Donata rašė apie kvjk - su jumis sunku, be jūsų - negaliu. Taip man su Jeruzalę. Buvimas ten į semestro pabaigą jau pradėjo vargint. Bet parsiradus į Romą staiga pasidarė aišku, kad vos tik išvykęs iš ten pradėjau jos ilgėtis :)

Roma irgi bandė pasitikti sniegu :))) Gavosi viso labo šlabdriba, bet net ir tokia Romoj buvo viso labo prieš dvidešimt kažkelis metus. Buvo proga pasijuokti iš romiečių, siūlant dėti grandines ant automobilių ratų :)

Bet šiaip tai... nuobodu.

Visur parduotuvėse - kainos. Surašytos juodu ant balto. Derėtis nė nebandyk. Atėjęs į stotelę visada žinai, kad atvažiuos autobusas. Ir vėl tie kažkur nuolat lekiantys turistai apsikarstę brangiais fotoaparatais ir nemokantys jais naudotis; tuščiais ir nesuprantančiais žvilgsniais fiksuojantys pastatus apie kuriuos nieko nežino. Ir niekas nemato žmogaus stovinčio greta...

Jeruzalėj kitaip. Ten niekad negali būti tikras. Ir tai daro vieną dieną nepanašią į kitą.

Nieko, bet kaip nors persilaušim :))) Sugalvojau, kad per Velykas skrisiu Lietuvon. Atbūsiu Londone kiek reikės ir po to parlėksiu. Nebegaliu kaip pasiilgau. Net jei tebus viena laisva diena - vis tiek. Taškas :)