Vidmantė tinklaraštis

...ir kaip vis dėlto gera laukti savo pirmųjų Kalėdų. Pirmą kartą pradėti laukti ne daiktų po egle, bet laukti ateinančio Kristaus. Tai per šį mėnesį sustiprinti, o gal atrasti pirmą kartą. Juk visą laiką gyvename advente, laukime.

...ir koks tas laukimas turi būti atsinaujinantis. Kasdien su vis didesne meile.

Na ir vis tik, kad ir kaip bandau atsikratyti tos minties, reikia parašyti. Bet ji per nelyg plati ir paini, bent jau kaip man atrodo. Reiktų kažkaip trumpiau. Tai pasistengsiu.

kaip gera būtų miegoti, kaip visi

o nebūti pakibus tarp nežinomybės, laukimo, kylančio iš laukimo

tikėjimosi, kuris niekur nebenuveda, o tik alina...

Jau rytoj, vėliausiai poryt įkvėpsiu savo žemės oro.

Sudie, Hannoveri,

sveiki, Namai.....

Keista.

išjungiau televizorių

prakalbo mintys

tyliai

per daug tylos dabar

tikrąją to žodžio prasme

ne tylos, nieko užpildyta mano galva

vaizdais daugiau

gražiais, bet svetimais

ir pasibeldžia kartais

aplanko

čiulbėjime ar medžių šlamėjime, vėjyje

šypsenoj, ar patarime nepažįstamo žmogaus

miegantis ramiu žiemos miegu kvjk.lt Atsidariau taip senokai nebuvus ir tokia ramybe padvelkė. niekas aštriai nesiginčija, nediskutuoja, atrodo, kad paskelbtos paliaubos. kaip matosi, kad visi įniukę į savo darbus: abitūra rašo penkiasdešimt trečią interpretaciją, studentija ruošia projektus ir žaliuoja nuo referatų, dar kažkas galas žino kuo užsiima. gal laukia?

Vakar taip mintijau:

Dieve, kaip man Tavęs reikia. koks Tu nepasiekiamas. tada atgal. man reikia tavęs nemažiau. kuo labiau trokštame Dievo artumo tuo Jis mūsų labiau ilgisi. (gal?)

taip apibūdinčiau rekolekcijas pas joanitus. dar viskas šviežiena, todėl noris dalintis ir užrašyt pačiai, kas svarbu.

laukiau šių rekolekcijų. ramiai, negaliu pasakyt, kad nekantriai. tiesiog, tai buvo labai ryškus Viešpaties vedimas ir kvietimas būti ten, nes Jam manęs reikia. o aš troškau su Juo susitikti.

viskas kažkaip, nu žinai,

kažkodėl ir kažkam nežinia

nu kažkaip gi sakai, supranti?

ta prasme, kad žodžiu, nėr prasmės

nes kažkaip gi sakau.

ir kažkas tik kažkaip ir kažkaip

ir tuščiai.

be nieko, kažko.

išsirink pats tą kažkaip kaip patinka.

užpildyk kažkuo

ta prasme.

juk nu kažkaip gi žinai, apie ką aš.

Kaip įdomiai kartais būna. Atrandi Dievą iš naujo, o gal net pirmą kartą. Kai "tikrai man Viešpats stebuklą padarė", o tau sako: "tai fanatizmas". Tu džiaugies, nes tokio džiaugsmo ir ramybės gyvenime neturėjai, tokios meilės ir pilnatvės nesi patyręs, o tau sako:" tai fanatizmas". Ir kur tada tiesa?

Išganymas - ganyti.

Tyla - tyliai - tylus - tylėjimas - nebylus.

Uolus - uola.

Paveldosauga - paveldas.

Visa ko pradžia buvo dar tuo metu, kai nematydama nieko lėkiau Vilniaus gatvėm, o galvoj zujo mintys, kaip atsiskaityt paskutinius rašto darbus universitete prieš ilgai lauktas Vasaros atostogas. Knibždėjo mintis: "važiuosiu į Jaunimo dienas", tik nežinia ko, nežinia kam". Ten Dievas manęs laukė. Mažas žingsnis link Jo - išpažintis. Bet iš reikalo. Bet nesustojam toliau.

sumišusios mintys

nesugaudomi jausmai

pamirštas Dievas

ir jūros ošimas

ant kranto paliktos nuogos mintys ir pėdos

skambanti senolių daina, lydinti visą dieną

neišsipildanti meilė

neatleidžiama sau nuodėmė

troškimas pamilti save vaikystėj

sutramdytos ašaros per lotynų

tolumoje pro langą žaliuojantis Antakalnis

Kokia graži šiandien ta aplyto lango nuotrauka. Ji pilnut pilnutėlė lašų. Kaip įvykių, džiaugsmų, nuosmūkių ir pakilimų, skriaudų, įžeidimų, pagalbos, gražių žodžių, šypsenų - visko, kas yra mūsų gyvenime. Pažvelgiu. Matau, kokie visi lašai kampuoti. Ypač tie, kur dešiniau. Tai kaip mūsų gyvenimo sunkumai, smūgiai, nemalonumai, kuriuos patiriame kiekvieną dieną. Bet.

"ir Jis pradėjo juos mokyti daugelio dalykų."

Žinau, kad Evangelijos komentaras turi būti parašytas prie komentarų, bet šitas žodis "dienoraštis" kažkaip traukia ir čia jaučiuos saugesnė, lyg būčiau tik aš ir jis : )

Ką tik buvau parašius savo pirmą ilgoką (kaip man) dienoraščio įrašą su samprotavimais ir naujais atradimais apie Jėzaus meilę, bet kadangi mėlyna padangė kažką paspaudžiau ir viskas dingo, tai teks laukti naujo nušvitimo ir kažką padoraus atbarbenti kitą kartą. Uch...

Galbūt tai ženklas, kad nereikėjo iš vis to rašyti.