Laima_B tinklaraštis

Pora žodžių prieš. Turbūt geriau reiktų sakyt - džiaugsmas būti. Nes "būti krikščionimi" visgi susiveda į žodį "būti". Jau apie tai yra šnekėta kvjk.lt, bet vėl naujai atrandu ir mokausi, ką reiškia "būti", o ne "veikti". Mhm..

***

Nesinori brautis į Ievužės asmeninę erdvę su tokiomis diskusijomis. Ir kažkaip nesinori to dėti į forumą :)) Nes tai nei prie nuorodų, nei prie pliurpaliukų (ne tokie smagūs čia vėjai pučia :) ), o teisiniai dalykai :) T.y. mano kasdieninė erdvė... :) Kažkaip labai norėjosi sureaguoti į tą straipsnį ir WWTWO komentarą...

Vėl pasitrankysiu su trankia muzika! :D Bet taip kalba šiandien tie žodžiai, iš kurių gimė ši daina-giesmė: 

"O aš,
kai būsiu pakeltas nuo žemės,
visus patrauksiu prie savęs“

Jn 12, 32.

Visame kame iškelti. O jau Jis pats kitus prisitrauks.

Tyloj gerai girdėti, kaip braška sausos šakos. Ir ilgėliau pabuvus ties tais sausuoliais, pradedi jausti, kokie tie stagarai aštrūs ir skaudžiai braižo. Brūzgynas toks. Vėjo gūselis. kad ir menkutis (vėjas pasijuoktų, nes galėtų tikrai smarkiau pūst, ar ne? :) ) ir iš karto skauda viską.

... apie maldą, bendrystę, staigmenas ir vėliavas. Būtų. Nes kaip toksai ir buvo Alfa savaitgalis su Katedros jaunimėliu ir besiruošiančiais Sutvirtinimui paaugliais ir paaugusiais. Nežinau, ar kas skaitys, bet kai nebegali nerašyti, reikia rašyti. Tai bent jau nevargindama įsijungusių tik trumpai parašysiu.

Ramybė čia tokia, tyluma... Ne ta, nejauki. Kitokia. Kartais pagalvoji, kad miego metas. Bet matai apačioj dešinėj, kad žmonių kvjk.lt veik visada yra, bet visi taip tyliai. Būname. Bendrystė.

Garsiai nešauksiu. Pasidalinsiu ne visai tyla, bet ramuma giesmėj. Paklausykit, kas netingit. Hosana... 

Pastarosiomis dienomis vis užtinku kokių nors neblogų straipsnių. Aišku, čia reikėtų padėkoti draugei, kuri dirba bernardinai.lt, nes ji vis ko nors atsiunčia.

Sveiki,

nežinau, ar skaitėte, bet bent su neskaičiusiais norėčiau pasidalinti labai vertingu straipsniuku. 

Kažkas viduj dega ir nerimsta...

Taip juokingai, bet po PJD pradėjau jaust, kaip Viešpats manim "užsiima", pabaksnoja pirštu kone į akį :D 

Sėdžiu facebooke (kaip netikėta) ir žiūriu nuotraukas. Iš PJD, iš popiežiaus archyvo... Tada atradau šitą, kurios dar nebuvau mačiusi... 

Sveiki...

Kol dar viskas taip gyva ir šviežia :) Norėjau parašyti porą žodžių, jei kam būtų įdomu paskaitinėti :) Tiesiog sunku tylėti, norisi dalintis :D

Nežinau kaip jums, bet man asmeniškai po paskutinių savaičių (: užėjo didžiulis noras dalintis tuo, ką kalba mūsų širdys, o ne pasaulis.

Kokia didžiulė dovana - tikėjimas... Kaip smagu vis iš naujo tą atrasti. Kaip daug yra supratimas, kad tau asmeniškai dovanotas toks artimas ryšys.. Juk net ir abejonei iškilus (jei...), tamsa trunka tik valandėlę, o po valandėlės jau matai Viešpatį.

Kaip žinoti: kalbėti ar tylėti? Jei atrodo, kad tylėti negalima? Ir čia ne tik apie kvjk.lt, bet visais atvejais?

Kada sakyti tiesą? Kada tiesiog tyliai būti šalia, tikintis, kad Tiesa pati prakalbės? Kaip žinoti, kada leisti per tave kalbėti..? Ką daryti, jei tiesa skaudina (bet dėl to juk ji nemažesnė Tiesa)..?

- Atsiprašau už nekantrybę, netylėjimą, nemokėjimą, ... nemeilę ir visus ne- nelaiku ir ne vietoj. Labai atsiprašau.

Na, ne ant torto :) Ant gavėninės duonos riekės :) Bet mažutė žvakutė arba, dar tiksliau, šešios mažutės žvakutės. Va taip kažkaip tokiom akimirkom ir noris stotis ir šaukti, kiek Viešpats man daug padarė. Per tuos šešis metus kelio tikrai daug padarė :) Todėl ir neišeina tylėti :D

Pa(si-)dalinti - (tarpusavyje) pa(si)skirstyti kažką dalimis. Kas tai bebūtų: informacija ar mokytojo/dėstytojo duotos knygos, lapeliai, lankstukai ar skaidrės... Nuotykiai, patirtis, suvokimas ... Duona ar Vynas... Viską galime dalintis mažesnėmis ar didesnėmis dalimis.

... nuo ryto taip va... Duokit nors dvi eilutes Žodžio...

Žinau, kad tikėti lengva, kai viskas klojasi puikiai, bet ar tu pajėgsi tikėti manimi, kai tavo gyvenimas virs pragaru? Ir tomis akimirkomis, kai viskas aplink tave greitai pranyksta, yra tik vienas dalykas, kurį noriu žinoti.

Visų pirma tai labai labai norėjau visus pasveikint su Jėzaus gimimu. Taip tylomis tos Kalėdos ateina, net neišgirsti per šurmulį, bet neša tiek meilės ir vilties... Ramybės visiems širdyje! Daug ramybės... Su ja ir visa kita pamažu ateina..

Vakar žiūrėjau nuotraukas iš Indijos ir Nepalo. Taip, grožis. Ypač kai nuotraukoje matosi kalnai, apšviesti į vakarus krypstančios saulės. Virš jų debesų masyvas. O tolumoj, dar aukščiau tų debesų... tolimos... snieguotos... Nepalo viršūnės. Mistika. Juk, atrodo, virš tokių debesų nieko nebūna... Kaip gražu.

... svilina padus!

Prisiskaičiau, kas čia pas jumi vyksta. Ir tiek daug minčių kilo, tiek daug susimąstymo. Pas mus bendruomenėj ir ne pyragai, bet kitaip mes neaugtume! Stovėtume vietoj "būdami", bet ar būtume iš tikro? Jei nekyla konfliktų, klausimų, abejonių, vadinasi, yra miegama, stovima vietoj, bet tikrai tikrai NE-GYVENAMA. Ar tam atėjo Kristus?

O kartais būna, kad norisi tylėti. Ir kad kartais norisi nesiklausyti (ir neskaityti). O dar kartais būna, kad pradedi blogai jaustis, kai kalbi tikėdamasis, kad kažkas klauso ir kad kažkas atsakys. Jauties reikalaudamas dėmesio :) Bet juk visaip būna :) Ir daug ko žmogui norisi. :))) Bet jau toks esi. Žmogus.

Pradėjom šlovinimu. Naują rudens sezoną (nuo sekmadienio vėl giedosim Mišiose). Nesitikėjau, kad choras bus toks didelis šiandien. Ir kad taip būsim išsiilgę vieni kitų. TIKRAI nesitikėjom (VISI!), kad bus tiek daug žmonių, kad jie KARTU su mumis giedos ir kad ATEIS arbatos ir sausainių (atrodė, tiek daug pirkom... o neužteko... net puodelių neužteko...).

Praeitą savaitėlę varčiau internete nuotraukas. Tiesiog nuostabu, ką su Dievo dovanotu talentu galima padaryti... Kaip paprastai ir aiškiai išreikšta mintis, pagauta nuotaika, papasakota istorija. ir viskas taip gyva, taip gražu. Sėdi ir galvoji, aha, šitai man nėra dovanota. Kiekvienas juk turi savo išraišką, savo formas, savo žodžius, išrašytus, išpieštus, iššoktus ir pan.

1*Pamanai, kad, va, čia tas taškas, kur ėjau. Va, kam buvau ruošiama. Tik kažkaip pradedi galvot, kad tai iš tiesų tik dar viena tarpinė stotelė. Ar norėtum viltis, kad tik tarpinė? - klausi. Neee, tikrai tikrai tikrai tik tarpinė. Tik jei tai yra ruošimas, kam dar yra ruošiama? Matyt, meilei. Tik smalsu, koks bus tai pavidalas. Bet viskas!

Kelias dienas praleidau klausydamasi visokiausių istorijų apie savo bobutę, gimines, tėvus.. įdomu sekti, iš kur ateina tavo paties charakterio savybės, ką paveldi, ką pats turi savo. Pasidarė nenuostabu, kodėl taip paniškai bijau prarast save, kodėl noriu išlikti SAVIMI, kad ir ką bedaryčiau..

Nežinau. Gal kas palaikytų mane eretike :)) Bet vat iškilo man toks klausimas. Jei Kristus ir žmogus, juk Jis juokiasi???

Labai norėčiau išgirst šį juoką. Arba kaip draugė sako, pavyzdžiui, čiaudulį. Būt smagu Jam pasakyt, "į sveikatą"!

Dar manau, kad Dievas turi neblogą humoro jausmą.

Ir dar manau, kad Jis myli. Visada. Visą begalybę. Myli.

Is karto atsiprasau, kad svepluoju. Ne prie savo kompiuterio, ne savo namuos, bet labai labai norejau pasidziaugt.

[Tiems, kas turi laiko ir noro skaityt daugžodystę :D]

Užkabino mane dvi didelės diskusijos ties Kasiediene Evangelija. Va ir noksta Žodžio ir žodžių vaisiai :D