Laima_B tinklaraštis

Vakar buvo super duper iškilminga nuostabi puiki šventė Vilniaus Katedroje! Mūsų mielasis jaunimėlis pagaliau ėjo Sutvirtinimo sakramento! Taip visi išsipuošę, ne tik išorėj, bet ir širdy (akys išdavikės!). Dar sunkiai tikiu, bet jaaau pamažu toptels, kad jau.. jau.. viskas.. baigėsi AlfaBeta avantiūra. Net nesitikėjau, kad ji tokia nuostabi bus. Tiksliau. kad. Viešpats tokių dalykų...

kažkaip norėjosi pasidalinti.

Taip susisiejo šiandienos patirtis su paskutiniais pokalbiais kvjk.lt erdvėj. Kažkaip gyvai "išsirišo" žodžiais tas neaiškus sopulys.. :)

Na, atrodo, kad jau atsuko kranelį, tai vis dar be pabaigos žodžių srautas. Matyt, kitą savaitę nusimato tylėjimo periodas išnaudojus visus savaitės garsų ir simbolių limitus :)))

Šv. Pranciškaus malda
Viešpatie, 
Padaryk mane savosios ramybės pasiuntiniu.
Leisk man nešti meilę, kur siaučia neapykanta;
Santaiką, kur vyrauja barniai;
Vienybę, kur gresia skilimas;

Verbų sekmadienį pasiėmiau "laisvą" nuo Jonų. Jau kuris laikas tiek fiziškai, tiek emociškai norisi poilsio, tai nusprendžiau švęsti sekmadienį, kaip ir pridera. Ir nuostabios Verbos buvo. Stovėdama stotelėj bandžiau prisiminti, kada paskutinį kartą tokios gražios buvo.. ir prisiminiau,

Paskaičiau bernardinuose vieną labai įdomų straipsnį - interviu su Libaru M. Fonfana, apie jo gyvenimą, kūrybą. Kažkaip iš viso interviu ir man užstrigo ta pati mintis, kuri ir straipsnio pavadinime išskirta: "Visuose savo romanuose vaizduoju tą patį laikotarpį – 8-ojo dešimtmečio vidurį.

Oho, kokia gausybė brolių ir seserų danguje... Ir turbūt visose gyvenimo srityse gali padėti, patarti ir užtarti.

Tarpe darbų noris atsikvėpt ir parašyt, ką vakar labai norėjau.

Vakar Katedroj per Šv. Kazimiero šventės Šv. Mišias, per Komuniją, giedojom "Esantis mano širdy" (nežinau, ar čia tikrasis pavadinimas). Taip... taip... viduj. Gaila, kad įrašo nerandu.. Gerai, kad bent galvoj įsirašė.

Žinau, kad reikia bent pabandyti... Gal ir jums bus naudinga, tad dalinuosi:

Jau visai užversiu kvjk.lt :D Bet negaliu kitaip. Netyla viduj viskas, oj, netyla!

Galvojau, kur čia įdėti: forume nelabai vieta, nes ne klausimas/užvedimas diskusijai, ir tikrai ne į "turgelį", na, patys suprasit perskaitę :)

*

Kažkaip jau senokai norėjau su jumis pasidalint, bet kažkaip vis neprisiruošdavau.

Pora žodžių prieš. Turbūt geriau reiktų sakyt - džiaugsmas būti. Nes "būti krikščionimi" visgi susiveda į žodį "būti". Jau apie tai yra šnekėta kvjk.lt, bet vėl naujai atrandu ir mokausi, ką reiškia "būti", o ne "veikti". Mhm..

***

Nesinori brautis į Ievužės asmeninę erdvę su tokiomis diskusijomis. Ir kažkaip nesinori to dėti į forumą :)) Nes tai nei prie nuorodų, nei prie pliurpaliukų (ne tokie smagūs čia vėjai pučia :) ), o teisiniai dalykai :) T.y. mano kasdieninė erdvė... :) Kažkaip labai norėjosi sureaguoti į tą straipsnį ir WWTWO komentarą...

Vėl pasitrankysiu su trankia muzika! :D Bet taip kalba šiandien tie žodžiai, iš kurių gimė ši daina-giesmė: 

"O aš,
kai būsiu pakeltas nuo žemės,
visus patrauksiu prie savęs“

Jn 12, 32.

Visame kame iškelti. O jau Jis pats kitus prisitrauks.

Tyloj gerai girdėti, kaip braška sausos šakos. Ir ilgėliau pabuvus ties tais sausuoliais, pradedi jausti, kokie tie stagarai aštrūs ir skaudžiai braižo. Brūzgynas toks. Vėjo gūselis. kad ir menkutis (vėjas pasijuoktų, nes galėtų tikrai smarkiau pūst, ar ne? :) ) ir iš karto skauda viską.

... apie maldą, bendrystę, staigmenas ir vėliavas. Būtų. Nes kaip toksai ir buvo Alfa savaitgalis su Katedros jaunimėliu ir besiruošiančiais Sutvirtinimui paaugliais ir paaugusiais. Nežinau, ar kas skaitys, bet kai nebegali nerašyti, reikia rašyti. Tai bent jau nevargindama įsijungusių tik trumpai parašysiu.

Ramybė čia tokia, tyluma... Ne ta, nejauki. Kitokia. Kartais pagalvoji, kad miego metas. Bet matai apačioj dešinėj, kad žmonių kvjk.lt veik visada yra, bet visi taip tyliai. Būname. Bendrystė.

Garsiai nešauksiu. Pasidalinsiu ne visai tyla, bet ramuma giesmėj. Paklausykit, kas netingit. Hosana... 

Pastarosiomis dienomis vis užtinku kokių nors neblogų straipsnių. Aišku, čia reikėtų padėkoti draugei, kuri dirba bernardinai.lt, nes ji vis ko nors atsiunčia.

Sveiki,

nežinau, ar skaitėte, bet bent su neskaičiusiais norėčiau pasidalinti labai vertingu straipsniuku. 

Kažkas viduj dega ir nerimsta...

Taip juokingai, bet po PJD pradėjau jaust, kaip Viešpats manim "užsiima", pabaksnoja pirštu kone į akį :D 

Sėdžiu facebooke (kaip netikėta) ir žiūriu nuotraukas. Iš PJD, iš popiežiaus archyvo... Tada atradau šitą, kurios dar nebuvau mačiusi... 

Sveiki...

Kol dar viskas taip gyva ir šviežia :) Norėjau parašyti porą žodžių, jei kam būtų įdomu paskaitinėti :) Tiesiog sunku tylėti, norisi dalintis :D

Nežinau kaip jums, bet man asmeniškai po paskutinių savaičių (: užėjo didžiulis noras dalintis tuo, ką kalba mūsų širdys, o ne pasaulis.

Kokia didžiulė dovana - tikėjimas... Kaip smagu vis iš naujo tą atrasti. Kaip daug yra supratimas, kad tau asmeniškai dovanotas toks artimas ryšys.. Juk net ir abejonei iškilus (jei...), tamsa trunka tik valandėlę, o po valandėlės jau matai Viešpatį.

Kaip žinoti: kalbėti ar tylėti? Jei atrodo, kad tylėti negalima? Ir čia ne tik apie kvjk.lt, bet visais atvejais?

Kada sakyti tiesą? Kada tiesiog tyliai būti šalia, tikintis, kad Tiesa pati prakalbės? Kaip žinoti, kada leisti per tave kalbėti..? Ką daryti, jei tiesa skaudina (bet dėl to juk ji nemažesnė Tiesa)..?

- Atsiprašau už nekantrybę, netylėjimą, nemokėjimą, ... nemeilę ir visus ne- nelaiku ir ne vietoj. Labai atsiprašau.

Na, ne ant torto :) Ant gavėninės duonos riekės :) Bet mažutė žvakutė arba, dar tiksliau, šešios mažutės žvakutės. Va taip kažkaip tokiom akimirkom ir noris stotis ir šaukti, kiek Viešpats man daug padarė. Per tuos šešis metus kelio tikrai daug padarė :) Todėl ir neišeina tylėti :D

Pa(si-)dalinti - (tarpusavyje) pa(si)skirstyti kažką dalimis. Kas tai bebūtų: informacija ar mokytojo/dėstytojo duotos knygos, lapeliai, lankstukai ar skaidrės... Nuotykiai, patirtis, suvokimas ... Duona ar Vynas... Viską galime dalintis mažesnėmis ar didesnėmis dalimis.