JKD tinklaraštis

Vis prašau ir prašau: "Teesie Tavo valia...' Tokią daugybę kartų maldauju ir maldauju: "Duok, parodyk, apreikšk..." O kai gaunu- neatpažįstu... Vis tebeieškau.

Buvimas be minčių.

Kai nieko nedarai, tik augi...

Tik Šviesą į save geri.

Taip auga medis pakely,

Taip vaisiai bręsta.

Taip gimsta žodžiai- šviesūs ir tikri...

Buvimas be minčių.

Taip Meilė noksta.

Vien Ugnį iš Šaltinio kai geri...

Buvimas Esaty,

Kuri paglosto.

Buvimas. Išganingoj Esaty.

Pati kvailiausia būsena. Kai elgiesi kaip mažvaikis...

Kai įlendi į patį tamsiausią bažnyčios kampą, į patį dugną širdies... ir slepiesi. Pati nežinai nuo ko.... Nuo savęs, nuo Jo, nuo žmonių?..

O tuo pačiu, kaip slapukas vaikas, pro pirštus paslapčia žiūri- ar suras?

Ir taip norisi pasislėpti dar labiau... Ir taip norisi, kad surastų...

"Osana!'- ne aukštybėse. Ji- čia.

Manoj širdy nudžiugus vaikštinėja.

"Osana!"- ne aukštybėse... Slapčia...

Ji savo Dvasią vis iš naujo lieja.

"Osana!"- ne aukštybėse- varge.

Skurde šios žemės, žaizdose ir nuopoliuos.

Nuo Meilės išprotėjusia kančia...

Pavargusi... Vis gydo mūsų sopulius.

Tavuos delnuos aš Ostija virstu,

Ir jau nėra jokių vardų kitų...

Vien tiktai Ji, tik Ostija šventa.

Tik Meilė ir Gyvybė. Tik Puota...

Ir jau nerasite toj puotoje manęs,

Nes į Gelmes, į Jo tyras Gelmes

Visa savim aš tyliai įbridau...

Geriau neklauskit, ką Jose radau...

Kažkoks lūžis. Kai pamiršti, kas esi. Įvaizdžius palieki. Vardus nori ištrinti. Atrodytų, pačius tikriausius suvokimus... Savąją esmę. Ir... netenki savęs...

Ar tam, kad pradėtum iš naujo? Kitokį, kitos savęs ieškojimą...

Ar tam, kad jau visai neieškotum? Nepastebėtum... Nebūtum svarbi?

Kad liktų vien Jis...

Pasiklydau Kraujo jūroje, Dangau.

Nebylumo demoną prigirdžiau.

Ir prabilti nutariau, žmogau,

Apie Kraujo grožį tau į širdį.

Pasiklydau Purpuro nakty

Ir regiu Dangaus didybės Šviesą.

Pasiklydau ir girdžiu kaip Tu kvieti

Apsakyti žmogui Kraujo Tiesą.

Jis padarė nuostabų darbą,

Jis pasiūlė savo artumą,

Ir Jo Purpuro versmės šiandien

Vėl iš naujo srūva ir srūva.

Jis padarė nuostabų darbą,

Jis džiaugsmu ir šlove užtekėjo,

Ir pašlovint Jo Meilę ir Vardą

Vėl iš naujo man šiandien rūpėjo.

Jis padarė nuostabų darbą.

Nuklūpėtais keliais- į Tave.

Nuklūpėta širdimi- į kitą.

Tavo meilės kuriančia galia

Aplankyta. Aplankyta. Aplankyta.

Nežinau kaip man Tave mylėt.

Geriau pats many mylėki kitą.

Savo meilės gydančia galia

Aplankyki. Aplankyki. Aplankyki.

Apie meilę su Tavim kalbėt,

Žinau.

Jėzus prisikėlė su meile.

Su meilės jausmu, jausmais... Tai- pagrindinis jausmas, į kurį telpa visi, kuriuos anksčiau apmąsčiau ir išvardijau. Ir nėra čia jokios sumaišties, nes meilė apima visa: ir džiaugsmą, ir triumfą, ir rūpestį ar skausmą už nutolusį bei išdavusį, ir viltis dėl sugrįžtančio, išgelbėto, išvaduoto. Viskas taip paprasta, o aš nesupratau.

Prisikėlimo rytą nedavė ramybės klausimas- su kokiais jausmais prisikėlė Kristus? Ką išgyveno prisikeldamas? Logiška, kad tai- džiaugsmo, triumfo ir pergalės akimirka. Gal... užtikrintos ramybės akimirka, palaimos valanda? Tačiau... jei visa sudabartinsime... juk išlieka kančios, aukos ir skausmo išgyvenimas. Slėpiningas derinys, kurio nei suprasti, nei įsivaizduoti...

Tarp Tavęs ir manęs- vien artumas.

Vien tik Tavo spindintis grožis.

Nebelieka tarp mūsų atstumo,

Nebelieka ir laiko, o Žodi.

Tarp Tavęs ir manęs- vien šventė.

Vien Šlovės paslaptingas žaidimas.

Kai suošia, galingai suošia

Mano gyslose Prisikėlimas.

Tarp Tavęs ir manęs- vien Kraujas.

Kaip gerai, kad paragini, Viešpatie. Taip norėčiau, kad ragintum ir ragintum, kviestum ir kviestum. Per žmones. Taip drąsiau ir tikriau, labiau apčiuopiama ir aišku. Net Tavo ilgesys... per žmones... aiškesnis ir ryškesnis. Net Šviesa tavo. Ir ji. O gal ir Meilė? Žmonėse- konkretesnė. Ne veltui tapai Žmogumi. Kad lengviau atpažintume. Žvilgniuose, atodūsiuose, ilgesyje, net žaizdose...

Gavėnios dykuma.

Dangaus ieškojimas širdy.

Švenčiausios atgailos ieškonė ūkanoj.

Skaisčiausio Kraujo- savo pragaruos.

Ir nuodėmės mirtis nesumeluotoj ašaroj...

Nesuvilios daugiau žaltys...

Nesuvilios. Nesuvilios...

Tik Kraujas pragaruos putos ir siautės.

Tik Kraujas pragaruose demonus žudys.

Gavėnios dykumoj,

Kiek daug pagundos pasukti atgal. Sunaikinti žingsnius, kurie jau žengti. Tepriklauso tas mano trapumas tau, Viešpatie...

Liepsnojimą geriu iš Tavo įsčių.

Liepsnojimu degu Tavos Širdies.

Liepsnojimu skrendu pas Tėvą, Kristau,

Nuo žodžio Tavo, nuo vienos raidės.

Arti tavęs. Liepsnoju ugnimi.

Su tavimi. Degu švenčiausioj puotoj.

O mano siela, siela nerami...

Su Jėzumi. Kartu. Ugnim liepsnoki.

Dangus rasoja Ostijom baltom.

Štai ant altoriaus žiemiškai prisninga.

Dangus rasoja... Ostijom karštom.

Į mano širdį ugnimi jos krinta.

Ir išsiskleidžia Purpuro žiedais.

ir uždera Gailestingumo vaisiais.

Ir išsibarsto... Sėklomis- laiškais.

Minių minias pašaukia mylimaisiais.

Ką aš čia veikiu? Esu ar veikiu? Kas esu? Ką veikiu? Čia, internetinėje erdvėje. Kam?

Klausimai be atsakymų.

Žvelgiu iš šalies į bendruomenę, kurios beveik nepažįstu ir vis įsiterpiu su komentarais. Kas man svarbu?

Pirmą kartą rašau elektroninį dienoraštį. Ar tikrai to noriu? Ar Tu to nori, Viešpatie? Ar tai nėra pagunda pabėgti nuo tikrovės į virtualų pasaulį? Pasislėpti po slapyvardžiu? Būti ne savimi?

O gal... būti savimi drąsiau ir tikriau nei realybėje? Juk jei ta pačia realybe pavadinsiu internetinę erdvę...