ille tinklaraštis

ėjom šiandien keliais, kuriais eidama daug svajodavau, o šiandien ėjom ir dalinomės

Eitvilas iškasė žydinčių samanų mama prausė upeliuky veidą tėtis pro savo didinimo stiklą žiūrėjo akmenis rinkom dilgėles ir klausėm paukščių

mąsčiau dar, kad atsiprašyti yra pakeisti kryptį, eiti priešinga kryptim nutolimo, atgal į tave atgal į mus :)

kaip žiemą eidavom  ant upelio žaist. Tai visą dieną - ledą daužydavom, į po storu ledu esantį, tekantį vandenį ir žoles spoksodavom atsigulę, kartais jau ir braidydavom:), eidavom upelio vaga, ir taip iki sutemų.

 Gavėnios durys jau pravertos, tereikia žengti. Į Velykas.

vakar grįžę iš koncertėlio, sėdom ant kilimo ir klausėm dainos,  Simas rankytėj laiko vėliavą, Fausta stovi, Elzė irgi atsistoja ir abi susikibusios prieina prie kiekvieno, glosto galvas, žiūriu į juos ir dėkoju dėkoju kad esam kartu.

teko daug nuotraukų. Apie mergaitę, jos augimą ir atradimus visokius. šičia. va ką veikiu laisvadieniais:) krūvelė knygų apie žmogaus vystymąsi ir hodegetiką (auklėjimo mokslą:)  gulinėja, o aš žiūriu vaizdus ir mokausi iš jų. Gal todė man taip sunku su tekstais ir šiaip rašliavom visokiom? :) tinginystė paprastoji, sakytum :) mhm.

net jeigu aš visko neatsimenu, nematau, kažkas uždengta tuo metu, vis tiek ateiti pas Jėzų yra gyventi. Net jeigu esu pavargus taip, kad jau nebgaliu, intencijos grynumas ir troškimas atveda. Ir tada atsirandantis ryžtingumas ir kardinalumas labai suskamba. o

matėt, kiek vėjo daug. naktį vis žadino ir meldžiaus, nes taaaip pūtė, o prie lango miegu :)

vaikai kieme rinko nulaužtas šakas ir krovė laužą. Ah, kad tik uždegt negalim:)

visa diena Tavo šviesoj. Pilna darbų, reikalų, renginių planavimo ir rankdarbių:)

Galvojau išgriūsiu, o palikau atgaivinta. Nes Tu.

brūkštelsiu, kad nenumuilinčiau vėl :))

skaitau knygą "Evangelija be kompromisų". Netikėtai ją užtikau, o įstrigo tai, kad joje rašoma apie  bendruomenę. Paprastai taip ir aiškiai. tai sakau vieną dien jums parašysiu :)

vakar. važiuodama su tėvais vis traukiau "Anties" "Krantą" ir visą vakarą. ..į kurį viltis sudėjau..neabejotinai bus kaip teisėjas..kaip fantastiška liepų alėja, kaip skaudžiausios teisybės skelbėjas..

ir apie viltį vis mąsčiau.

šiandien. tokia vėsi saulė, ir kalba su vaikais apie kryžių ir mirtį, ir šviesą, toks troškimas dangaus...

:) šitas žodis atėjo į galvą, kai dabar pagalvojau apie kaip esu su Jėzumi.

Ir vėjas pučia, švelnus toks. Nutuokiu jau kas krante. Iš Jo veido, piiilno giedros, galiu išskaityt.

:). mus su Vilma (ir daugybę kitų) šiandien jiedu su Marija smarkiai išbučiavo..:)

labai daug:) Labai spalvų daug aplink:) Labai ėmiau džiaugtis ta dovana matyt spalvas :) Stebėtis:) kaip stipriai gražu gamtoj. Vakar gavau gėles tris, t.s. pirkau, iš tokio šviesaus senuko. Sako aštuoni litai, nes šitie gražiausi:) Sakau gerai, ačiū labai:) Raudonas purpurinis ir gelsvas. Kardeliai. Mhm, gražiausi. Bet  bet, tu pažiūrėk, visur!

būna kad. širdyje veikia stipriai stipriai, ir tai, aišku, nesimato, ir žodžiais net negali išsakyt (na bent lietuvių kalba:), o pamatai paveikslą ir

viskas kas širdy, tampa ir akyse, ir sąmonėj labai aišku.

Paveikslo kokybė net nėra svarbiausia.

Ryt jau paskutinė diena darbe prieš atostogas. žiūriu į Teresėlės nuotrauką, ant stalo, po stiklu. Beveik šypsosi. šypsosi. Tokia artima.

visą puokštę šypsenų šiandien surinkau.

Prisimeni tą pasaką apie sapnų gėles? Galvoju dabar, o jei aš šypsenas kaip gėles berniukas? Ir jei paskui kas nors nusineš jas į savo sapną?

nenuvys, gi :)

neseniai radau šitą giesmę,              seniai radau šitą giesmę

   Ir vėl patekėjo saulė, ir vėl upė, miškas ir kalva atrodė taip nuostabiai, kad nuo jų neįmanoma buvo atplėšti akių.

   Todėl Ežiukas iš labo ryto atbėgo į pakrantę, žiūrėjo ir negalėjo atsižiūrėti, kvėpavo ir negalėjo prisikvėpuoti.

- Kvėpuoji? - paklausė Kiškis.

- Kvėpuoju, - atsakė Ežiukas.

Šitos rašytos šį pavasarį. Surinko auklėtojos, knygą padarė, šiandien skaičiau ir taaip džiugesį pažadino :), dalinuos.

VILKAS PILKAs /Inesa Žumbakytė/

Vieną kartą gyveno vilkas, jis turėjo vaikų. Vieną kartą išėjęs, pamatė stirną, ją prarijo ir uždainavo:

Ji buvo ta, kuri leido man pamatyti, išgirsti Jėzų. Kai nemačiau ir negirdėjau. ..Tada Jis sakė: "Aš visada buvau su tavimi". O Marija.. nuolankioji,

Šviesos karalienė, šypsojosi.

Šitą radau tarp pasiruošimo PJD temų.

Sąžinės sąskaita

Ar nekalbėjau garsiau už Tave?

Ar neateidavau pas Tave toks pat kaip vakar?

Ar nevogdavau Tavo laiko?

Ar nešveičiau per daug jautriai savo sąžinės?

Ar skyriau jausmus (dvasias)?

Kai apleidžiu svajojimą imu girdėt apie svajojimą

Man bais patinka nustebti. Ir aštrumas bais patinka.

išgirsti vaikų kūrybą, išgirsti tavo kūrybą.

dalintis svajonėm ir padėti joms atsitikti tikrovėj.

arba dar įdomiau patirti tai, ko net nesvajojai, gal širdim tik.

Nes yra tokios protui negirdimos svajonės :)

Šiandien, diena sunki:), po Mišių likau suole dar, eina pro mane žmogus, o pasirodo, draugas (nesitikėjau kažką pažįstamo sutikt), apkabina, sako: "Būk palaiminta!"

taip ir likau..:)

o žiūrėk koki žodžiai "netikėtai", "nesitikėjau" ..

Tu - Stebinantis mane, mažatikę..

nes va kur pasirodo tikėjimo stebuklas - paprastuose (kasdieniuose) dalykuose. :)

jau kelinta diena vis šita giesmė skamba. Nutyla ir skamba.

ir naktys )

Rekolekcijos.

Jo Veidas.

šypsenos. nuotrauka žibutės. Rudos sesės akys ir šiltas nusišypsojimas. Parėkimas ausin ir atvažiavę draugai. Jie daugiau nei draugai. :) Aš tik perskaičiau šitą: "dykuma-medaus mėnesio vieta" Ir užteko. Suprasti,:) Į ką, į kur esam pakviesti.

parklupdo

vis naujai

.

"Likus nedaug laiko iki jos mirties, Teresei gulint lovoje ir labai sergant, jos sesuo (motina Agnietė) įeina į jos kambarį ir klausia: "Apie ką mąstote?" - "Apie nieką; negaliu, per daug kenčiu. Tad meldžiuosi." - "Ir ką gi sakote Jėzui?" Teresė atsiliepia: "Nieko Jam nesakau, aš Jį myliu!"

kokia graži mano mama, vaikai.

Žiūriu aš į ją, va ir dabar aš rašau, ji pasakoja kaip vėjas malkinės duris išplėšė. Čiauška, šypsosi.

artumas vaiko mamos veidą nušviečia :)

taip, žinau apie visokius santykius būnančius, bet dabar aš laimingiausia ją girdėdama.

Efata

jautrumas tas yra, puikybė ta yra, kvailumas tas yra, baimė ta yra, ..meilė irgi...

Prisiminiau šiandien Biliūno "Brisiaus galą". Kaip mama skaitė ir kaip žliumbdavau. Ir tą šuns paskutinį norą.

Gaudau save. Nes kasdien va taip mažuose dalykuose slystu. Ir vėl neskaidru.

Noriu, kad būtų skaidru. Kitaip nešviečia. Veidas.

jį galima padaryt tiesiog suglaudus delnus. Ir kai imi pasaką sekt, atgyja jis. Palenda po skarom, o į skarą sukibę vaikai staigiai ją paverčia banguojančia jūra. O rankos virsta gelda, trobele ir rūmais, žuviuko burtais:)

:) pabėriau šiandien visą dėžutę smulkiausių spalvotų karoliukų pas vaikus ant grindų. Medinių, lakuotų,   skamba puikiai. :) Būtumėt matę vaikų akis :))) Ir tą momentą, kai viskas byra, šokinėja, kaip iš Ginto mėgiamo klipo:).. Ir garsas ... visus namus pripildantis subtiliu skambesiu  :)

Kai jie miegojo nupaišiau kelią, Juozapą ir Mariją ant asiliuko. Kelias ilgas, jie maži. Tada prasidėjo ir mūsų ėjimas. Visi taip išsiilgę kelionių, pilni entuziazmo. Subėgom. Salėj ant sienų pakabinom vaikų darytus kelius. Dar pasidarėm šakelių vainikui iš popieriaus.

guliu išsižiojus pas dantų gydytoją o ji su sesele apie gyvūnus kalba. Sako, mano laiptinėj gyvena toks katinas. Diiidelis. Net kai jis lipa laiptais girdisi.

paskui jos turėjo laukt kol baigsiu žvengt...