Kuo labiau bėgu nuo Dievo, tuo labiau jis manęs nenori paleist. Nekoks jausmas. Atrodo, kaltas esi, žmogau, bet ne - Jėzus vistiek stengias įrodyt - visos širdys manęs vertos. Kodėl taip sunku suprast,kad JIS, tik JIS VIENAS yra meilė, draugai, džiaugsmas, šiluma, palaikymas ir t.t. ir t.t. ir t.t. ??? O ne mamytė ir ne tėvelis. Kaip kraupiai viskas verčiasi. Iš pagrindų.