Pagalvojau pasidalinsiu nuostabiu J. Marcinkevičiaus eilėraščiu:
Vėl, ko gero, žodžių per daug.
Vėl vienas kitą triuškinam.
Tyloje, atrodo, radau,
ką pametęs buvau per triukšmą.
Broli mano, - aš vėl tiesiu,
ką su žodžiais andai išpylei.
Nesinori būt garsiai teisiu,
