Tarnystės dovanos

Viena mintelė, kuri buvo neseniai man parašyta: "visada smagu, kai žmogus tarnauja iš dovanos. tada viskas taip...patepta :)" nuvedė prie pamąstymo apie tas ypatingas Dievo dovanas - charizmas, kurias gauname tarnystei. Per Šventąją Dvasią. Reikėtų nebijoti to labai mums neįprasto žodžio - charizma, nes ji turi ir lietuvišką atitikmenį, kuris reiškia (bent jau dažniausiai) malonų dėmesį - dovana. Kas tai per dovana ir ko reikia, kad galėtume per ją tarnauti?

Toliau remsiuosi Raniero Cantalamessa mintimis iš panešimo: "Pasauliečių pašaukimas ir misija Bažnyčioje", skaityto 2010 m. sausio mėn. Maniloje (Filipinai) pasauliečių pašaukimo kongrese.

"Charizmos yra konkretus Šventosios Dvasios, kuri pučia "kaip jai patinka", ir kurios veikimo niekas negali numatyti ar iš anksto nulemti, pasireiškimas.

Šventoji Dvasia "veikia ne tik per sakramentus" arba "iš aukštybių", bet ir iš apačios, per kiekvienam pakrikštytajam suteiktų charizmų tinklą.

Sakramentai yra dovanos, suteiktos asmeniškai naudotis visiems Bažnyčios nariams, o charizmos - asmeninės dovanos, skirtos, kad jomis būtų naudojamasi visų labui. Sakramentai yra dovanos Bažnyčiai pašventinti asmenis, o charizmos yra dovanos asmenims, kad per jų tarnystę būtų pašventinama Bažnyčia.

Yra tiesa, kad charizma duodama asmeniui ne jo paties šventumui pakelti. Tačiau kartu yra tiesa ir tai, jog pasodinta ne į gerą asmeninio šventumo dirvą charizma nebus gerai praktikuojama. Trumpai pažvelkime į keletą svarbių dorybių, galinčių padėti tvarkingai naudoti charizmas bendruomenės gerovei.

Geriausias charizmų praktikavimo pavyzdys yra Jėzus.

Pirmoji dorybė - klusnumas. Jėzaus gyvenimą valdė du dalykai: iš Tėvo gauti Įsakymai, kai Tėvas siuntė Jį į pasaulį,  ir Šventosios Dvasios įkvėpimai, kuriuos Jis patirdavo nuolat. Jėzaus valdžia ateina iš šių dviejų šaltinių. Kai atėjo metas būti visiškai klusniam (iki mirties), Jis nekovojo su savo priešais "Dievo pirštu", bet sakė: "Jei kviečio grūdas nekris į žemę ir neapmirs..."

Šiuo atveju kalbama apie klusnumą institucijai, taigi tiems, kurie yra valdžioje ir mums tarnauja. Katalikų Bažnyčios, taip pat naujųjų laikų istorijoje tikrieji pranašai ir charizmatikai buvo tie, kurie buvo pasirengę klusniai laukti tyloje, kol galėjo pamatyti institucijos priimamus jų patarimus ir išgirstą kritiką - tai daugeliu atveju tapo Bažnyčios atsinaujinimo pagrindu. Institucija nesunaikina charizmų, bet priešingai - užtikrina joms ateitį ir net praeitį. Juk institucija apsaugo charizmas nuo greito tarsi šiaudo perdegimo ir dabartiniams charizmatikams padeda pasiekti ankstesnių kartų Šventosios Dvasios patirtis.

Antroji dorybė yra nuolankumas.

Nuolankumas saugo charizmas. Charizmos yra Šventosios Dvasios veikimas, Dievo ugnies kibirkštys, duotos mums tarnauti Bažnyčiai. Kaip turėtume elgtis, kad apsaugotume šią ugnį nuo perdegimo? Kaip turėtume elgtis, kad ja nenusidegintumėme savo rankų? Nuolankumas padeda šiai Dievo malonei nužengti ir pasklisti Bažnyčioje ir žmonijoje be nuostolių ir perdegimo, taip pat neįmaišant žmogiškojo netyrumo priemaišų.

Nuolankumas sudaro sąlygas Dievo malonės srovei tekėti per asmenį neprarandant savo galingumo ir nesukeliant puikybės ir noro lenktyniauti.

Nuolankumas saugo charizmas. Charizmos saugo nuolankumą. Kaip sakoma laiške korintiečiams "esama skirtingų dovanų", ir tai reiškai, kad ne kiekvienas turi visas dovanas. Tai labai aiškiai rodo, jog nė vienas iš mūsų nesame "viskas", o tik mažas fragmentas. Tik vienas Dievas yra "viskas" ir tik Bažnyčia turi Dvasios pilnatvę. Tokiu būdu pasitenkinimas savimi yra pakirstas iš šaknų. Kiekvienas asmuo tėra mažytė mozaikos detalė, turinti dovaną tarnavimui kitiems.

Trečioji dorybė (tačiau pirmoji pagal svarbumą) yra meilė.

Šv. Augustinas sako: "Jei myli, tai nėra mažas dalykas. Jei myli vienybę, tai visa, kas priklauso kitam, yra ir tavo. Pašalink pavydą ir visa, kas priklauso tau, priklausys ir kitiems, o jei pavydą pašalins kiti, tai visa, kas priklauso jiems, priklausys ir tau."

Jei tu brangini vienybę labiau nei aš, tai man duota charizma priklauso labiau tau nei man.

Meilė įgalina mane mylėti savo Bažnyčią ir bendruomenę, kuriai priklausau, ir dėl šios vienybės visos charizmos, ne tik keletas, tampa mano. Ir dar daugiau. Jei tu brangini vienybę labiau nei aš, tai man duota charizma labiau priklauso tau nei man.

Tarkim, galbūt aš turiu Evangelijos skelbimo charizmą ir pradedu tuo didžiuotis arba priešingai - apsileidžiu ir tampu "žvangančiais cimbolais". Apaštalai įspėja, jog mano charizma man pačiam nieko neduos. Tačiau tau, kuris manęs klausaisi, ji suteiks daug gėrio, nepaisant mano nuodėmės. Jei myli, tai gauni daug ir be jokio pavojaus, o skelbėjas gali ir nukentėti, jei nemylės ir rūpinsis labiau savimi. Iš tiesų, meilė padaugina charizmas ir iš charizmos, skirtos vienam, padaro charizmą daugeliui." 

:)) Oi, koks išmintingas tas Tėvas Cantalamessa. Šiandien per jį gavau daug žinojimo. Ir tikrai iš meilės jums - tuo jo žinojimu, kuris tapo ir mano, pasidalinau.

Dėkoju Viešpačiui, kuris per Šventąją Dvasią mane nuolat įkvepia veikti. Amen.