Svečias
Nuo rytojaus
Šis eilėraštis parašytas 1941 m. vieno vaikinuko, jaunuolio, gyvenusio žydų gete. Vietoje ir laike, nepalikusiame jokios vilties. O jis viltį išlaikė. Tokiomis tragiškomis aplinkybėmis. Negaliu atsistebėti jo tikėjimu.
Nuo rytojaus būsiu liūdnas, nuo rytojaus.
Bet šiandien būsiu patenkintas:
kas iš to, jei liūdėsiu, kas iš to?
Kodėl pučia atšiaurus vėjas?
Kodėl turėčiau šiandien sielvartauti dėl rytojaus?
Gal rytojus išauš geras ir šviesus.
Gal rytoj dar spindės saulė.
Ir neliks jokios priežasties liūdėti.
Nuo rytojaus būsiu liūdnas, nuo rytojaus.
Bet šiandien, - šiandien būsiu patenkintas;
ir kiekvieną kartą tarsiu:
Nuo rytojaus būsiu liūdnas.
Šiandien ne.
Žymės:
- tinklaraštis
- prisijunkite arba užsiregistruokite, kad galėtumėte rašyti komentarus
Komentarai
Mane žavi viena žydų tautos charakterio savybė, kurios sakyčiau labai trūksta lietuviams - nepasiduoti, išlikti nežiūrint sąlygų beviltiškumo. Lietuvis greičiau jau tartų priešingai: nuo rytojaus būsiu linksmas, nuo rytojaus... gal dėl to taip dažnai mes sergame įvairiomis depresijomis, nors Dievo Žodis pataria: nesirūpinkite rytdiena, nes rytojus pats pasirūpins savimi. Kiekvienai dienai gana savo vargo (Mt 6,34).
Garsusis V.E. Franklis, taip pat žydas, sukūrė savo psichologinę teoriją - logoterapiją, kurios pagrindas - gyvenimo prasmės atradimas, padedantis išlikti gyvu (knygoje: ...visvien sakyti gyvenimui TAIP). Jis pats perėjo koncentracijos stovyklos pragarą, kur kaliniai buvo padaromi ne žmonėmis, o tiktai numeriais, nes tuoj po atvykimo į stovyklą būdavo atimamas visas jų turtas, dokumentai, o ištatuiruotas numeris likdavo vienintelis dalykas, dominęs stovyklos vadovus. Ir nors atrodė, kad nuo mirties neįmanoma išsisukti, daugelis nepasiduodavo iki paskutinės minutės.
Kaip sako Franklis, turime patys suprasti ir išaiškinti nusivylusiems, kad svarbu ne tai, ko mes dar laukiame iš gyvenimo, daug svarbiau yra tai, ko gyvenimas laukia iš mūsų. Ir kad žmogus, kuriam skirta kančia, į ją turi žiūrėti kaip į užduotį - visiškai unikalią užduotį.
-10 racism experience.
:))) Pasakysiu, kas mane vakar įkvėpė pasižiūrėti į gyvenimą "kitu kampu". Sutikau vieną gerą pažįstamą, kuris buvo gana artimas, tačiau pastaruosius 10 metų beveik nesimatėme. Jis papasakojo, kad išgyveno tris infarktus, dvi klinines mirtis, dvi širdies operacijas. Jis - toks šviečiantis optimizmu, toks džiugus, šviesus ir kažkoks naujai gražus, kokio tada, kai buvo sveikas ir pilnas jėgų, nemačiau. :)
Kažkaip pasipynė šis eilėraštis - "Nuo rytojaus būsiu liūdnas"... kaip atsakymas.
Mmm... pastaruoju metu visokie egzistenciniai klausimai kyla.
Dovanojantis Dieve,
Apjuosk prisiminimų kaspinu mano širdį, kad galėčiau dažniau prisiminti šventąsias vietas, kur mano gyvenimo slapčiausiose kertelėse leidai pažinti save.
Pažadink mano atmintį, leisk pažvelgti gilyn, pastebėti žmones ir įvykius.
Atgaivink mano sąmonėje vaizdus, kuriuose įsirėžė ryškios tavosios meilės žymės.
Atverk saugyklas mano sielos. Pripildyk mano širdį nuostabos ir dėkingumo.
Grožio Dieve, Tavo žavumo palaima stulbina mano esybę.
Tavo artumo galia praturtina kiekvieną akimirką.
Šlovė Tau!
Joyse Rupp
Manau šį eilėraštį prisiminsiu kiekvieną kartą, kai tik puls liūdesys. Labai labai ačiū. Man tai labai stipru.