Svečias
Neišsipildę troškimai
Troškimai patys kaip tokie nėra blogas dalykas. Laimės troškimas įgimtas, jo kilmė dieviška ir "...Dievas jį įdiegė žmogaus širdyje, kad patrauktų jį prie savęs, nes vien tik Dievas gali jį patenkinti." (KBŽ)
Tačiau... kokių troškimų išsipildymas man atrodo laimė ?
O juk dažnokai Dievui tenka mane gelbėti nuo mano troškimų...:)))
Mano troškimų daug ir mano šauksmas graudulingas, tačiau Tu nuolat gelbėjai mane, griežtai atsisakydamas patenkint juos, ir ši rūsti malonė nuolatos mane brandino.
Kasdien tu padarai mane vertesnį paprastų didingų dovanų, kurias davei neprašytas, - dangaus, šviesos, gyvybės, kūno, proto - ir taip mane tu gelbsti iš pavojų, slypinčių besaikiuose troškimuose.
Aš vangiai delsiu, o kartais vos pabudęs, skubinuos į tikslą; bet Tu negailestingai nuo manęs pasislepi.
Kasdien Tu padarai mane vertesnį tobulai Tave priimti, netenkindamas mano prašymų ir nuolatos mane išgelbėdamas nuo pavojingų, menkų ir netikrų troškimų.
R. Tagorė "Aukojimo giesmės"
Žymės:
- tinklaraštis
- prisijunkite arba užsiregistruokite, kad galėtumėte rašyti komentarus
Komentarai
O kokie Dievo troškimai man? Šiandien. Kad prisiglausčiau?..
Pagal Budą būtent troškimai sukelia kančią ir laimingas tas žmogus, kuris moka tą kančią įveikti, t. y. neturi troškimų:) Tik nežinau kas buvo Tagorė - budistas ar induistas.
Būtent neišsipildę troškimai gimdo kančią. Išsipildę, savo ruožtu, gimdo naujus troškimus, kurie galų gale kada nors neišsipildo.
Na, gal išskyrus tą vienintelį – Dievo troškimą...
aga :) pamenu, kažkada buvau šituo susižavėjęs - ta prasme - budizmas man pasirodė labai patrauklus. Aišku, tai buvo gana vaikėziškas ir tikrai nepakankamai gilus susipažinimas, bet vis tiek - mintis, kad pavyks išvengti kančios buvo labai patraukli.
O po to įsimylėjau merginą :)
Ir kankindamasis labai aiškia ne tik supratau, bet tiesiog patyriau, kad kančia ir troškimas yra tai kas daro mane gyvą. Tuo metu buvau netikintis. Bet va taip įvyko mano skyrybos su budizmu - per įsimylėjimą :)
Manau, vis tik, kad geriau pasigilinus rastume budizme paaiškinimą kodėl atsisakyti troškimų (o kartu ir kančios) yra gerai. Čia kaip visada - išorinis ir skubotas žvilgsnis pernelyg nenuoseklus būna...
Įdomu, kaip tarpusavyje skiriasi religijos. Kančia kurios reikia vengti ir Kančia kuria esame išgelbėti. Visam vakarui minčių dabar :)
Ačiū.
p.s. nemanau, kad įmanoma trokšti Dievo, tuo pačiu lygiai taip netrokštant ir savo artimo.
tai tau ačiū ..
bat ar tik kančia ir troškimas tave daro gyvą? yra dar n dalykų... pvz. alkis - na kai pilvas gurgia :)
Juk tai - kančia. O kartu - provokacija mylėti save, savimi rūpintis.
Aš labai įtariai žiūriu į pernelyg "sudvasintą" katalikybę :) Tokią... atitrūkusią nuo pilvo, kojinių adymo ir kantrybės, kai kitas kalba tau tiesiai į veidą, o jam smirda iš burnos.
Pernai vasarą man smogė tie Jono žodžiai: "kaip galiu sakyti, kad myliu Dievą kurio nematau, jei nemyliu brolio kurį matau?"
hmz... reikėtų pasiknaisioti, kas vis tik ta kančia yra - kaip ją apibrėžti paprastais "virtuviniais" žodžiais... Galbūt kurią dieną prieis rankos iki to :)
Ok tik tegu prieina, o aš sekančiam kartui pakursiu Laodzi :))
Kaip ir žadėjau, "pasikartojau" budizmo ir kinų filosofo Laodzi pamokas :) bet, kas keisčiausia ir mane nustebino, jog mano požiūris į rytus per gerus metus laiko pasiketęs 180 laipsnių :) nėra ten Dievo... nei budizmas, nei Laodzi nėra religijos, o tik filosofinės sistemos. Yra tik mėginimas suprasti, priartėti prie kažko begalinio. Vaisingos tos pastangos, bet... nėra ten Dievo.
Kalbant apie troškimus ir kančią, Laodzi pasako ir tai, kad nepamatuoti žmonių (pasaulio galingųjų) troškimai sukelia karus, kurie tūkstančiams ir milijonams atneša baisinę kančią.
Galvoju, kad būtent troškimas yra varomoji jėga, artinati mus prie Dievo.