Liūdesio simfonija

oi, kaip gerai. kaip gražu. simfonija... tai turbūt pats nuostabiausias muzikos žanras, kuriame gali tilpti daugybė istorijų, vidinės dramos, džiaugsmų. čia slypi gausybė išgyvenimų - pradedant kompozitoriaus dėka perteiktų to meto tradicijų, gyvensenos ir t.t, tęsiant atlikėjų interpretavimu, kuriame vėl naujos istorijos, ir, galiausiai, pasiekiant mūsų sensityvumą beklausant ir išgyvenant savąją istoriją, išgyvenant jausmus, susiejant simbolius su skambančiais garsais... tik gaila, kad dažnam klausančiajam ta simfonija kažkokia nesuprantama arba pasenęs, nukvakusių menininkų reikalas... iš ko tai kyla? iš nežinojimo. kodėl, tarkim, pamatę paveikslą ar perskaitę eilėraštį intuityviai, net nesusimąstę, gebame įvertinti: "vertingas, geras"? ogi iš patyrimo. reikia daugybės patirties išgyventi tikrąjį meną. šiandie su tokia citata susidūriau: "kuo vertingesnis menas, tuo jame mažiau jausmingos romantikos, ir tuo jis gali būti pažįstamas siauresniam žmonių ratui - tiems, kurie yra patyrę"... vadinasi, pavyzdžiui, dainuojamosios poezijos mėgimas, jos grožis jau nekalbant apie populiariąją muziką, yra mūsų susidūrimo su šiuo žanru padarinys - poezija, gitara, fortepijonas, nesudėtinga harmonija - viskas pažįstama, todėl estetiškai patiriama. simfonijos grožis kur kas subtilesnis...todėl ačiū, Bite, už šį dvigubą grožį.