...grūdai...

Šlovinu Viešpatį už Jo begalinį gerumą: Jis taip nuostabiai rūpinasi manimi, atverdamas man nepaprastą lobį - šventųjų gyvenimus. Nes Viešpats taip puikiai pažįsta mano kurčią ir aklą širdį, todėl parinko tokį tinkamą būdą su manimi susikalbėti ir paskelbti viską, ko aš neišgirstu, kai klausausi (iš tikrųjų - nesiklausau)  mokytojų ir patarėjų - savo amžininkų.

Skaitydama apie kokį nors šventąjį randu gryno aukso išminties grūdų. Džiaugiuosi tais grūdais. Ir pagalvojau, kad džiaugtis vienai man nepatinka. Noriu dalintis tais grūdais su kitais. Gal  šiandien kam nors reikia keleto išminties grūdų?

Štai ką  pažeria Jokūbas Voraginietis savo mąstymuose apie šv. Paulių:

Apie smūgius (ne tik fiziškai jaučiamus):

" Ne tas vertas priekaištų, kuris nebijo smūgių, bet tas, kuris bijodamas pasielgia nedorai. Ir kartu tas, kuris bijo smūgių ir nugali kautynėse, atrodo įstabesnis nei tas, kuris smūgių nebijo."

Apie liūdesį:

"Lygiai taip peiktina ne liūdėti, o iš liūdesio daryti ir kalbėti tai, kas nepatinka Dievui. [...] Peiktina ne turėti silpnybėms pasiduodančią prigimtį, bet vergauti silpnybėms, o nepaprastu žmogumi pelnytai turėtų būti laikomas tas, kuris prigimties silpnumą pranoko valios stiprybe."

Apie nerimą, pyktį, maloningumą:

"Jei [...] rastųsi koks nerimas, nemanyk, kad tai klaida: blogai yra ne jausti nerimą, bet nerimauti neprotingai ir kai nėra jokio būtino reikalo. Šį jausmą įžvalgusis Kūrėjas skyrė mums tam, kad miegančias ir išlepintas sielas pažadintų iš vangumo ir tinginystės. Tarsi kardui ašmenis, taip pykčio smailę skyrė, kad prireikus ja pasinaudotume. Maloningumas ne visada yra geras, o tik tada, kai to reikalauja tam tikros aplinkybės; kai jų nėra, maloningumas ydingas. "   

(Jokūbas Voraginietis "Aukso legenda arba šventųjų skaitiniai")