Lectio Divina, II

Gilindamiesi į Lectio divina, bandysime eiti tarsi ratais – po truputį pirmyn, po to grįžtant į pradinį tašką, ir eiti vėl tą patį ratą, bet jau giliau. Tai – neišvengiamas Lectio divina bruožas :) Taip kaip ir Dievo Žodis nepasensta, taip ir Lectio divina – niekad nesibaigia, tik gilėja.

Pirmasis šios maldos žingsnis (kartais žingsniai vadinami „etapais“, arba „laipteliais“ ir dar visaip kitaip – nesvarbu) yra

Skaitymas

Šiame žingsnyje labai svarbu prisiminti, jog šios maldos tikslas – ne žinių rinkimas arba dalinimasis jomis, bet susitikimas su Dievu. Žinios šiam susitikimui – tik pagalbinė priemonė. Tačiau, tačiau, tačiau – labai reikalinga :)

Taigi, ką veiksime šiame etape (žingsnyje)?

Skaitymas (arba lectio lotyniškai), yra pirmasis ir labai svarbus žingsnis – jis parengia dirvą tolimesnei maldai. Todėl reikia saugotis skubotumo, bei nesitaikstyti su aplaidumu :) Jis pirmiausia prasideda nuo elementarios pagarbos Šventajam Raštui – pasisiūti ar nusipirkti tinkamą aplanką, atrasti jam garbingą vietą savo kambary – tai patys pirmieji draugystės su Dievo Žodžiu žingsniai. Mes jau atpratę gerbti užrašytą žodį... Žydai, pvz. susenusius ir nebetinkamus naudoti Šventraščio tekstus „laidoja“ specialiai tam skirtose patalpose. Jie neleidžia Dievo Žodžiui liestus su žeme, ar netgi su nešvariu paviršiumi. Skaitydami neliečia jo rankomis, bet sekdami tekstą braukia specialiu pagaliuku... O mes? :) Atsispausdinom brevijorių (Dievo Žodį – psalmes), kažkokia kopija nepavyko? – e, būta čia ko – į šiukšlių dėžę ir ramu :) Išmetu Žodį, kuriuo sukurtas pasaulis,,,

Mhm... skaitymas prasideda nuo to, kad šiam Žodžiui skiriu deramą vietą savo gyvenime, aplinkoje, kambary.

Kiekvieną kartą imantis skaityti Bibliją, verta neskubėti, palaikyti ją kelias akimirkas rankoje, padėkoti Dievui už tai, kad Jis kalba. Keliais žodeliais kviesti Šventąją Dvasią, nes juk Ji yra šio Žodžio Įkvėpėja ir pagrindinė Aiškintoja :) Galima pabučiuoti puslapį, kurį skaitysiu – juk tai – pats Jėzus, Dievo Žodis, kurį Dievas Tėvas ištarė, kad būčiau išgelbėtas.

Pats skaitymas šiek tiek skiriasi nuo mums „įprasto“ – kaip skaitome vadovėlį, laikraštį, interneto svetainę ir t.t.

Lectio – skaitymas – yra labai stipriai sujungtas su klausymusi. Jis kartais vadinamas „širdies ausies palenkimu“ Dievui, kuris kalba, o aš klausausi.

Atsiribojant nuo išankstinių nusistatymų (ypač, nuo minties „šį tekstą jau esu skaitęs ir žinau“), tarsi girdėdamas pirmą kartą, išsižadant netgi savo lūkesčių, kad nevaržytume Dievo laisvės mums kalbėti ką Jis nori. Ateiti tuščiomis, kad Dievas galėtų pripildyti, kad Jis galėtų duoti viską.

Tada – neskubant, skaitant tokiu greičiu, kad pajėgčiau suvokti ir įsisavinti žodžių prasmę – keliauti per tekstą. Skaityti ne su jauduliu, bet su ramybe; ne paskubomis, bet lėtai, po kelis žodžius, sustojant ir rūpestingai apmąstant. Jei meldžiamės kartu, susirinkime, reikėtų vieną kartą perskaityti garsiai, tada dar kartą leisti visiems persiskaityti asmeniškai tyliai. Jei meldžiuosi vienas namuose – persiskaičius tylomis, galima bandyti skaityti pusbalsiu – kartais tai padeda įsigilinti, tarsi „išgirsti“ tekstą.

Perskaitę, keliame tekstui klausimą – kas juo sakoma? Čia svarbu nepaskubėti ir nepradėti svarstyti ką šis tekstas kalba man, kokia jo dvasinė reikšmė ir t.t. Ne, pirmasis ir svarbiausias klausimas – kas šiuo tekstu sakoma.

Personažai, jų veiksmai, teksto įvaizdžiai, jo struktūra, žanras ir t.t. Atrodytų – kam toks teksto „mėsinėjimas“? Tačiau jis, atliekant maldoje, tampa labai svarbus kai keliaujame link teksto apmąstymo vėlesniuose žingsniuose. Sužinoti istoriją asmens, kurio vardą skaitau tekste, kartais būna visos tolimesnės maldos pagrindas :)

Taigi – šio žingsnio tikslas – suprasti, ką teksto autorius norėjo juo pasakyti. Tam reikės nemažai žinių... Kuo tiksliau suvokti istorinį ir geografinį kontekstą (kada ir kur tekstas parašytas), literatūrinį (kodėl tokia forma, ką ji reiškė anuo metu) ir religinį laikotarpius yra be galo svarbu, nes tik tada sugebėsime tinkamai išsiaiškinti ką sako tekste naudojami simboliai, kodėl autorius juos mums pateikia, kokio atliepo ir supratimo jis tikisi iš mūsų.

  Čia verta priprasti knaisiotis po gerus Biblijos komentarus, filiale turėti bent jau vieną Biblijos atlasą su žemėlapiais ir t.t. Pradžioj atrodys, kad čia kažkokia mokslininkų kontora :) Bet po to žinios po truputį pildysis ir šiame žingsnyje plušėti reikės šiek tiek mažiau :) Labai svarbu neatskirti šio žingsnio nuo tolimesnių maldos žingsnių, kad kartais tai nepavirstų sausomis studijomis, kurias į priekį stumia vien tik žingeidumas, nesirūpinant susitikimu su Viešpačiu. Bet taip pat negalima šio žingsnio apleisti, nes „vis tiek šis tekstas kalba, kam dar vargti?“