Kaip ir kiekvienas literatūros kūrinys Šventasis Raštas turi savo autorių. Netgi du. Kaip jau minėjome – ši Knyga yra gyvas Dievo Žodis, kurį žmogui ištarė pats Dievas. Tačiau šį Žodį užrašė žmonės. Tad ši Knyga turi du pilnaverčius ir tikrus autorius – Dievą ir žmogų.
Autorius – Dievas
Žmonės jau labai seniai suvokė, kad Dievas yra visiškai kitoks nei visas pasaulis ir tai ką mes galime pažinti. Ūkiškai sakoma, kad Dievas taip skiriasi nuo pasaulio kurį sukūrė, kaip meistras nuo taburetės kurią pagamino.
Ir čia išryškėja dvi pagrindinės „stovyklos“ – vieni pripažįsta, kad Dievą (netgi tokį nepasiekiamą ir kitokį) galima pažinti. Kiti tokią galimybę atmeta. Jei vis tik Dievą ir įmanoma pažinti, tai savo jėgomis žmogus to negalės padaryti. Reikia, kad Dievas pats apsireikštų žmogui. Šventasis Raštas būtent ir yra toks Dievo apsireiškimas žmogui – per šį Žodį Dievas mums rodo koks Jis yra.
Viskas ką mes iki pat šios dienos žinome ir esame supratę apie Dievą, kyla iš šios Knygos. Visa teologija (mokslas apie Dievą) yra nuoseklus ir vis naujas gilinimasis į Dievo Žodį – į tai kaip Jis pats save apreiškė žmogui Šventajame Rašte.
Ir būtent todėl, kad šios Knygos Autorius yra Dievas, šis Žodis yra nuolat gyvas ir sugeba aktualiai prabilti į kiekvieno laikmečio žmogaus širdį. Šios tūkstantmetės Knygos Autorius – Dievas – yra gyvas šiandien. Ir Jis sugeba atverti Skaitytojo širdį taip, kad šis Žodis prabiltų kiekvienam vis kitaip – asmeniškai ir ypatingu būdu.
Autorius – žmogus
Vis tik kyla nemaža problema kaip Dievas būdamas visiškai kitoks gali ištarti Žodį, kurį žmogus galėtų suprasti ir priimti? Dievas pasirinko kalbėti per žmones. Istorijoje Jis įkvėpdavo kai kuriuos žmones (dažniausiai – labai aukšto išsilavinimo ir erudicijos) kurie dabar vadinami hagiografais [hagios – šventas; grafo - rašyti] būti Jo „bendradarbiais“ – užrašyti Dievo Žodį žmonių kalba.
Iš karto reikia paminėti keletą šitokio Dievo plano ypatybių. Pirmiausia reikia atsiminti, jog hagiografai (šventųjų tekstų autoriai) buvo savo laikmečio ir kultūros atstovai. Todėl norint kuo tiksliau suprasti ką jie norėjo pasakyti savo kūriniais, reikia bent jau minimaliai pažinti jų gyvenamąją aplinką, mąstymo būdą, vertybes ir tt.
Antras dalykas – labai abejotina, jog Dievas pažodžiui „sudiktavo“ visus šventuosius tekstus, o hagiografai tebuvo kaip „tušinukai“ Dievo rankoje. Vis labiau pritariama nuomonei, jog Dievas tiesiog įkvėpdavo jiems mintį, o šventieji autoriai tiesiog išreikšdavo ją kiekvienas savaip – žmogiškai, o kartu ir asmeniškai – su savo jausmais, išgyvenimais ir istorija. Būtent dėl to jie, greta Autoriaus – Dievo –pripažįstami kaip tikri ir pilnaverčiai šios Knygos kūrėjai. Šis žmogiškų autorių „asmeniškumas“ yra didelis iššūkis skaitytojui. Nes Šventąjame Rašte nerasime „objektyvaus“ arba „išgryninto“ Dievo, bet labai „šališką“, susižavėjimo ir išminties kupiną bei jausmingą žmogiško autoriaus „nutapytą“ Dievo atvaizdą.
paruošė bralgis
- prisijunkite arba užsiregistruokite, kad galėtumėte rašyti komentarus