"Mano mokslas ne mano, bet to, kuris yra mane siuntęs."

atrodo peržiūrom mano šie metai nesibaigia, nes dar reikia išsilaikyti ir kelis egzaminus, nėra lengva, nes nuovargis vis dar yra, aišku tinginystė irgi lenda draugauti, bet... sėdžiu ir galvoju: "na, dėl ko? dėl ko visa tai darau?" ir supratau,kad mes visi esame žmonės, kurie rimtai žiūrime į savo gyvenimą, į sunkumus taip pat. ir mums nereikia jų slėpti, mes galime žiūrėti į juos tiesiai, mes nesame vieni, todėl galime šitą savo troškimą, savo poreikį paversti šauksmu :"Ateik, Viešpatie Jėzau, ateik!" ateik ir padėk mums į visa tai žiūrėti atvertomis akimis, duok mums jėgų suvokti šio mūsų gesto pilnatvę ir neleisk būti parblokštiems sunkumų, neleisk, kad mus pargriauti visa tai, ką matome prieš savo akis.

dabar daugeliui iš mūsų yra įtemptas laikas, mokslai, atsiskaitymai ir t.t. esame kartu, draugai, kad prašytume Kristaus, jog Jis lydėtų mus ir leistų su visu sąmoningumu pažvelgti į realybę ir su visišku tikrumu galėtume ten Jį rasti. kad moksluose rastume tą nuolankumą, gailestingumą, širdies atvirumą, kad Jis galėtų ateiti pas mus ir paslėpti po savo gerumo sparnais. Juk Kristus maldauja mūsų širdies, kaip ir mūsų širdis maldauja Kristaus. Tai nepraleiskime galimybės, atpažinti Jį moksluose. juk mes esame kartu, kaip bendruomenė, kuri per mokslus patiki savo ateitį.

suvokdama šį faktą, kad kartu, per mums svarbius dalykus einame į Dievo Karalystę, jaučiuosi pakyklėtai. nes suvokiu,kad ir į mane žiūrima su šiuo Dievo gailestingumu, kuris niekada nesustoja, nė minutei, bet pasiekia kiekvieną iš mūsų taip, kad tik mes galime tai suprasti. tereikia atviros širdies! tereikia prašyti! :)

kada į tai pradėsime žvelgti kartu? kada? kada kartu pardėsime prašyti? kada atskiros salos taps viena?