laisvė!

Dažniausiai vartojamas ir mažiausiai žinomas žmonių kalbos žodis.

„Troškime, tave valkiojau gatvėmis,
tave niokojau laukuose,
tave girdžiau miestuose,
tave girdžiau, nenumalšindamas tavo troškulio,
tave maudžiau mėnulio nušviestose naktyse,
tave visur nešiojausi,
tave supau bangose,
norėjau užmigdyti tave ant vilnies,
troškime, troškime, ko tu nori?
Kada tu pavargsi?“

Iš patirties jaučiamės laisvi, kai patenkiname kokį nors savo troškimą.
Bet tai nereiškia būti laisviems vieną savaitgalį, vieną vakarą, ne tik būti laisviems šimtą, du šimtus, tūkstantį kartų, bet visada; būti laisviems laisviems, tai yra laisvė.
Žvelgiant į tai, ką mums rodo patirtis, tampa aišku, kad laisvė mums pasirodo kaip visiškas savojo „aš“ patenkinimas, visiškas „aš“ realizavimas.

Žmogus negali nujausti, nei tuo labiau apibrėžti, ką reiškia jo laisvė. Iki kol atsitinka toks įvykis: matau žmonių būrį iš septyniasdešimties, aštuoniasdešimties, šimto žmonių; kur visi susėdę, o vienas iš jų atsiklaupęs kalba. Praeidamas girdžiu šį žmogų sakant: „Aš esu kelias, prisikėlimas, gyvenimas“.
Tai be galo pritrenkia! Kas tas žmogus, kuris gali taip pasakyti? Ar yra koks nors žmogus, kuris galėtų taip pasakyti? Nėra nė vieno!
Nė vienas žmogus negalėjo taip pasakyti, išskyrus vieną – nes į mano laisvę gali atsakyti tik Dievas.

„Štai aš su jumis kiekvieną dieną, iki pasaulio pabaigos!“

„Man buvai ir esi viskas“. /Ada Negri/