aurritta
Mūsų užduotis - atpažinti Jį visada, kai su Juo susiduriame.
kodėl grįžtu?
atrodo neseniai viskas prasidėjo, o jau daugiau kaip mėnuo praėjo nuo mokslo metų pradžios... kodėl grįžtu į universitetą?
kartais save prigaunu, kad mane tenkina mokymasis laukiant savaitgalio...
per dažnai dalykai, kurių mokomės atrodo tolimi, apsiribojantys kažkuo konkrečiu - knygomis, popieriais, lipalu... ir tada kyla klausimas - ar visa tai susiję su mano gyvenimu?
kaip su manimi susijusi matematika, fizika, istorija, architektūra, mechanika?
galiu atsakyti į šį klausimą tik jei žinau, kas aš esu, ko iš tiesų noriu... nesame tik automatiškai įjungiamas kompiuteris (kaip dažnai jaučiuos :))
tam, kad mumyse grįtu troškimas pažinti, reikia būti "sujaudintiems", sužavėtiems to, ką turime priešais save, reikia virpėjimo širdy, neužtenka vien norų...
Jei nors kartą teko nustebti dėl kažko gražaus ir gyvo pastebėto knygos puslapiuose, arba dėstytojo/mokytojo žodžiuose, tuomet nubudo ir mažytis smalsumas. Būtent nuo ten ir reikia pradėti: juk mes negimėme su troškimu studijuoti, mes gimėme su troškimu pažinti, supratsi, kas Jis yra, kas yra realybė, dėl ko verta gyventi.
tai kiekvienos dienos iššūkis: kad mokslas padėtų labiau suprasti, kas aš esu, ko trokštu, kas yra realybė.
____________________________________________________________________
smalsumas? kur jis? kažkur mumyse užmigo... smalsumas dėl visko... pradedant daiktais, kurie dabar yra aplink, baigiant žmonėmis, kuriuos pažįstu... kiekvienam iš mūsų linkiu kasdien atrasti tą smalsumą, kitaip nieko nebus...
ir vakar tai supratau dar labiau... užteko į dažus įpilti lipalo ir pamatyti... pamatyti daug... ne vien tik, kas dėjosi tame mažame indelyje, pamatyti, kas dedasi aplink mane... :)))
- aurritta tinklaraštis
- prisijunkite arba užsiregistruokite, kad galėtumėte rašyti komentarus
Komentarai
ačiū. perskaičiau ir su kažkokiu džiugesiu nuėjau skaityti istorijos. :)
ačiū ačiū ačiū.
Keli labai teisingus ir savalaikius klausimus, Aurelija. Gerai, kad tie klausimai kyla, nes jei nekiltų, tuomet būtų pagrindas sunerimti. Ištiesų, architektūra, kaip profesija ar gyvenimo būdas drąsko kūrėją į gabalus ir kuo toliau tuo labiau drąskys, nes tame yra kažkoks pirmapradžio kūrėjiškumo blyksnis. Kūrėjas negali nekurti, o nežinojimas kaip save išreikšti tiesiog degina iš vidaus. Tikriausia kūrybos laimė yra tada, kai pasijunti esąs tik rapitografo adatėlė į kurią teka tušas ne iš tavęs, o iš TEN, ir linija, kuri gimsta yra vedama Jo rankų. Dėl tokio jausmo verta daug lipalo išterlioti ir kartonų pripjaustyti :))
Kuo daugiau keliu tokių klausimų ir jau atrodo į juos atsakau, tuo labiau velnias kerta per silpnas vietas ir vėl viskas iš pradžių....
vėl ir vėl...
Na jeigu jau pats velnias nenori, kad taptum architekte, tai matyt išties didūs darbai tau pavesti, tik turėk kantrybės jų "išlaukti".
Aš atsiprašau, bet žodis "drasko" be nosinės (nuo "drėskė"). :)
Dėkui, nuo mokyklos jau prabėgo 10 metų, tai apkerpėjau šiek tiek.
aš vis sugrįžtu. skaitau. ir vis nustembu. Aurelija:) tu labai greitai augi. labai.
na jo, užkabinai ir mane :)
nuostabiausia, kad suaugęs žmogus pažinimo procese patiria dalykus tarytum vėl iš naujo, jau ne tik jausmais, bet ir protu. Ir tai taip atliepia Jėzaus kalba: būkite kaip vaikai... arba apie sveiką akį ir šviesų žvilgsnį, arba kad ir pastarųjų dienų skaitiniai apie klausymąsi, siekimą, vidinę laisvę. Jėzus mus vėl ir vėl grąžina prie to.
Neapsiprasti, neįpult į rutiną, kiekvieną dieną pasijust kūriniu tarp kūrinių. Kūrėjo profesija dėkinga tuom, kad verčia to siekti.